QUOTE(adis @ 2007 09 08, 22:38)
Labas Vi_,
atostogos , deja, baigiasi...Pailsėjot?
Pailsėjom... Jau antri metai mūsų atostogos gaunasi tokios man liepiama pasiimti Reksą (toks šuo), dar ką nors ir vykti į sodybą, o pats lieka dirbti. Kodėl? Ilgesnė nei 10 km kelionė jam būtų nepakeliama kančia (fizinė), o sėdėjimas rankas sudėjus, kad ir nuostabioje aplinkoje, atvertų vartus žinia kokioms mintims, nuo kurių apsiginti pavyksta tik visiškai užgriozdinus protą kitomis problemomis. Labiausiai padeda darbinės problemos, nes jos suvalgo daug laiko ir jėgų, o vakare užleidžia nuovargį, kuris savo ruožtu prisišaukia miegą, ir mintims, žinia kokioms, belieka laukti sekančios dienos. Bet kadangi žmogus dirba be išeiginių ir atostogų, mintims, žinia kokioms, retai pavyksta užtikti šeimininką vietoje. Bet kartais pavyksta. Vakar, pavyzdžiui. Buvo ašarų. Daug. Tokie reikalai, tačiau jie jau ne apie atostogas.
Nors tavo reikalai prastesni nei mūsų, bet tau kažkaip gaunasi šviesiau apie juos papasakoti. Paskaitai, ir atrodo, va, žmogus turi problemų, bet laikinų ir suvis išsprendžiamų. Gal, kad nuolatinė įtampa nepalieka vietos savęs gailėjimui, o aiškus gyvenimo trumpalaikiškumo suvokimas neleidžia švaistyti laiko juodulių apžiūrinėjimui iš visų pusių, kol dar pakankamai šviesuliukų pasitaiko. Aišku, nuo žmogaus individualių savybių irgi daug kas priklauso, tačiau prisiminus mums pažįstamą Gabiją iš kito forumo, visgi manau, jog tokiose situacijose yra mobilizuojama gražiausia, ką žmogus savyje turi. Bet tai galioja, kol nors kiek tiki gera pabaiga. Deja, Gabija jau nebetiki...
Gaila, jog negaliu tau duoti kažkokio protingo ir praktiško patarimo, kaip vaduotis bent jau nuo rankos problemų. Nenusimanau apie tai. Rašai, jog kolekcionuoji gerus pavyzdžius, tai galiu dar vieną pridurti, bet jis kiek kitoks.
Mano kolegė (beje, jos brolis yra chirurgas-onkologas) kažkada dirbo pas prof. L.Griciūtę, tai ji man praeitą savaitę paporino štai tokią istoriją. Pas profesorę atvyko ligonė su užleistu onkosusirigimu. Jai buvo pasiūlyta tuoj pat operuotis, kad nors kiek prailginti buvimą šioje žemėje. Bet moteriškė atsisakė, paaiškinus, jog neturi laiko nei operuotis, nei mirti, nes našlaite paliko jos anūkė ir daugiau nėra kam ja pasirūpinti. Taigi ji nesioperavo, o mirė tik po 7 metų, kai anūkę pastatė ant kojų. Ir L.Griciūtė, ir likęs Onkologinio instituto kolektyvas, besistengdami nustatyti stebuklo priežastį, spėjo ją ištardyti, ir ne kartą. Ji paporino mums gerai žinomas liaudiškas gydymosi baikes. Bent jau L.Griciūtė praleido jas pro ausis, nes beveik visi jos ligoniai jas žino ir naudoja, o rezultatas gaunasi vis toks pats, t.y. ne koks. Nusprendė, o tiksliau, nedrąsiai pagalvojo ir tik kai kam papasakojo, jog ligos vystymąsi galėjo pristabdyti moteriškės begalinis užsispyrimas ir ryžtas dar kiek pagyventi. Mokslo prasme gaunasi visiška nesąmonė, tačiau kito paaiškinimo ji nesurado. Nebent tokia jau buvo Dievo valia. Bet čia jau aš pridūriau, nors nesu labai nabažna.
Einu galvoti apie tavo limfmazgius. Lai jie būna geriečiais, paaukotais geram labui. O ranką dar prisikilnosi. Nors kai pagalvoji, kam ją kaži kur kilnoti pakeli iki klaviatūros ar kokios lėkštės su cepelinais, ir gana.