Onkologinės ligos 5

Labai labai tau ačiū už tokį geranorišką ir išmintingą atsakymą. Kelias dienas po mano žinutės buvo taip nejaukiai nyku šiame skyrelyje, kad net pasigailėjau, kad rašiau Pagalvojau, kad blogo rašyti niekas nenori, o gero negali... Labai tikiuosi, kad tavo tėveliai šioje kovoje yra laimėtojai.
Dar paklausiu Kiek laiko daugumai jūsų praėjo nuo tada, kai sužinojote diagnozę, iki kol realiai praėjo gydyti? Gal čia tik man taip sulėtintai viskas atrodo. Baisiausia yra nežinia. Diagnozė vis dar iki galo nepatvirtinta ir man tarpais atrodo, kad geriau baisi tiesa negu tas kankinantis neaiškumas.

[quote=Vitalija,2007 08 07, 16:31]
Gal kvailas klausimas, bet kada jūsų artimieji sužinojo diagnozę... Gal geriau pirma man pasakyti nei gydytojams... Galvoju, gal švelniau tai padaryčiau...


Klausimas nekvailas...Tai padaryti yra labai sunku,patyriau tai pati...Aš net gydytoją baisiai supykdžiau,nes kol nebuvo galutinių tyrimo atsakymų,jokiu būdu neleidau,kad pasakytu mano vyrui...o namie,kol laukėm kepenų biopsijos atsakymo[nors netikėjau,kad įtarimai pasitvirtins],jį tam ruošiau psihologiškai.Kalbėdavau,kad gali būti ir kokia sunki liga,bet juk yra medicina ir mes pasveiksim...Čia kiekvinas manau tai išgyvena savaip,labai individualiai...Maniškis,kad jam linfomą[vėžys],pradėjo suprasti tik po pirmos hemoterapijos.Sako,girdėjau,ką pasakei tu,ką pasakojo daktaras,bet atrodė,kad kalba apie kitą žmogų...SVEIKATOS IR STIPRYBĖS JUMS.

Aš galvoju, kad reikėtų pasakyti gydytojams, tik susitarti taip, kad pasakymo metu būtumėte šalia jūs. Tai išties labai opi ir sunki problema, nes tėvelis ko gero jaučia, o gal net žino, tik slepia nuo jūsų.
Apgalvokite ir pasiruoškite šiai situacijai, kad nebūtų spontaniška ir labai ašaringa. Pirmiausia įsiavizduokite, kokių žodžių norėtumėt Jūs, koks padrąsinimas ar užuojautos žodžiai tiktų Jums, kokie suerzintų. Gerai pažindama tėvelį, galit ir įsivaizduoti, kokių žodžių, o gal tylos jam reikia.
Man teko patirti priešingą situaciją pasakyti savo nejauniems tėvams, kad sergu, delsiau pusę metų, tariausi su šio skyrelio lankytojoms, net su psichologais, labai palengvėjo, kai pasakiau.
P.s. pasakyčiau tik, kai būtų aiški situacija. Gydytojai aiškinasi, bijo apsirikti. Nustačius stadiją bus parinkats gydymas. Man gydymas buvo pradėdas 20 d. po diagnozės. Manau, kad neskubama ne piktybiškai, kartais geriau neskubėti, nei padaryti taktinių gydymo klaidų. Vyresniame amžiuje retai būna labai agresyvios ir greitos eigos vėžys. Delsimas labaiu pavojingas jauname amžiuje.
Ramunikės siūlomi visokie aplinkeliai, manau, nėra geras pasirinkimas, matydamas, kokie tyrimai yra atliekami, tėvelis pats supranta, kad liga, ko gero yra rimta, nutylėjimas taip pat nėra geras dalykas: gulėjo skyriuje pagyvenusi moteris, kuriai artimieji nesakė, ji manė, kad jai tik gumbas, kiti ligoniai paprotino, koks gumbas ištikrųjų yra.

[quote=adis,2007 08 11, 09:58]
Ramunikės siūlomi visokie aplinkeliai, manau, nėra geras pasirinkimas, matydamas, kokie tyrimai yra atliekami, tėvelis pats supranta, kad liga, ko gero yra rimta, nutylėjimas taip pat nėra geras dalykas:


Aš ir sakau,kad tai labai priklauso nuo žmogaus...Mūsų atveju ,mano pokalbiai-aplinkeliai tik padėjo susivokti mano vyrui,nes jis gyvenime nebuvo sirgęs ir visi tie daromi tyrimai jam nieko nesakė...Jis sako,kad jei būčiau galvojęs,kad man vėžys,belaukdamas biopsijos atsakymo,būčiau galą pasidaręs...Aš manau,kad niekas kitas,tik mes patys geriausiai pažįstam mums brangius žmones ir elgtis tokioj situacijoj reikia taip,kaip liepia širdis ir protas.

Visiem gero savaitgalio

Laikas slenka kankinančiai lėtai, tas pats bus ir tarp gydymo etapų. Manau, taip yra ir dėl to, kad tokių ligonių pastaruoju metu labai padaugėjo, visur eilės. Gerai, kad kaip sako adis, vyresniame amžiuje ir ligos eiga dažniausiai būna ne tokia agresyvi.
Nežinia yra baisi, bet labai sunku įsijausti į kitą žmogų, suprasti, kaip geriau jam. Kol neturit tikslios diagnozės, gal neskubėkit.
Sėkmės jums.

Mane labai sudomino jūsų profilyje nurodytas asmeninis puslapis:
http://www.medicaltourism.lt,
gal galit truputį daugiau informacijos pateikti?

adis, ramunike ir Una Li,
Ech, su mama išvis nesusišneku... Ji ir šiaip didžiulė pesimistė, bet dar ir su tokiu požiūriu Jai atrodo, kad išvis nereikia į gydytojus kreiptis, būti namie ir laukti
Tikra tiesa, kad kiekvienas į savo ar artimojo ligą sureaguoja savaip. Mamos seseriai prieš kokius septynerius metus išoperavo krūties vėžį. Vyras sužinojo tik prieš pat operaciją, dukros suprato tik po antro chemoterapijos kurso, o močiutė iki šiol nežino... Ji net lankyti niekam neleido. Bet toks jau jos būdas, visada labai tvirtai kabinosi.

mano mama iš pradžių labai skaudžiai sureagavo - atkaklus neigimas, o kartu ir totalus pasimizmas, ašaros, ašaros, ašaros... diagnozės išklausyti nuėjome abi kartu, tai ji sėdėjo nei gyva, nei mirusi, vėliau pasirodė, kad nieko net negirdėjo ir nesuprato, ką daktaras sakė, tai dėkui dievui, kad buvau šalia ir visko jo išsiklausinėjau. ėjau jau pasiruošusi, nes kažkaip nušvito protas, kad turiu pirma pas jį pakalbėti nueiti. nors mintyse jau buvau susitaikiusi su diagnoze, bet daktarui pasakius tiesiai - vėžys - tesugebėjau pralementi: "ar išgydysite?".. baisu prisiminti.. taigi antrą karta, kai ėjome abi, jau buvau "apvirškinusi" didžiąją streso dozę, apgalvojusi ko lausti gydytojo, kaip ir ką mamai sakyti, kai reikės guosti ir palaikyti.
gydyma pradėjo kažkur po dvidešimt dienų nuo diagnozės - spindulinė terapija. dabar laukiam rugsėjį operacijos. psichologinė mamos būsena tarsi nebloga, bet tik tarsi: ligoninėje prisiklausė visokių istorijų, susirado draugučių, regis įtikėjo, kad pasveiks, tačiau.. atrodo, kad to tikėjimo - konstatavimo sau - pasveiksiu - lyg ir pakaktu, nes praktiškai savimi nesirūpina - ne tik nesidomi savo liga (suprantu, kad tai gali būti natūrali baimė, bet pamažu panašėja į apatiją), bet apskritai - atsainiai žiūri į poilsį, mitybą, vitaminus.. diagnozė jai net nebuvo pakankama motyvacija mesti rūkyti, nors mane siaubas dėl to kausto.. priekaištauti, paraginti, pasiūlyti labiau rūpintis savimi lyg ir nelabai galiu, nebent užuolankomis ir pajungus super truper diplomatiją, nes be galo jautriai neigiamai reaguoja, itin nepakanti aplinkiniams, ypač tėčiui, man kartais net atrodo, kad tą nepakantumą bando pateisinti prisidengdama liga, nors iš tiesų tiesiog leidžia sau taip elgtis. žodžiu, gyvenam truputį kaip ant adatėlių su didele viltimi

Tikrai kebli situacija Kantrybės tau ir sveikatos tavo mamai. Matai, ji pati serga, o mano mama taip reaguoja į tėčio ligą... Pati nervinasi ir mus baigia iš proto išvaryti. Pradėjo kapstytis, kada viskas galėjo prasidėti, lyg dabar tai kažką keistų, patį tėtį kaltina (aišku, ne prie jo), kad laiku nesikreipė, panikuoja, isterikuoja, kaltina visus, kad tyrimus lėtai daro, kad ligoninė bloga, kad mes per mažai pinigų duodam ir t. t., ir pan. Žodžiu, tokia nesveika gynybinė reakcija... Kažkaip visada maniau, kad panašios situacijos kaip tik mobilizuoja, bet kol kas tai atvirkščiai

O dėl rūkymo... Jau prisižiūrėjau skyriuj, kaip vyrai po plaučių operacijų traukia dūmą kaip traukę... Tie, kuriems šalinta plaučių dalis, dar pasiskundžia, kad negali normaliai įkvėpti

Prieš pusmetį to paties merginų klausiau- " kaip pasakyti?" Mano mama taip pat pesimistė nuo prigimties... Po operacijos, kol dar nebuvo ištirtas auglys iškvočiau daktarą. Džiaugiuos, kad jis neslėpė ko galim tikėtis... Pirmiausia man reikėjo laiko pačiai su tuom susitaikyt.... Džiaugiuos, kad nepudrinau mamai smegenų, o iškart pasakiau ko tikėtis...Juk ne vaikas- vis tiek ateis laikas akistatai... Norėjau, kad tai išgirstų iš manęs, o ne iš svetimo, ir galbūt jau surambėjusio , abejingo ligoninės personalo...Nemelavau- blogai, bet ne blogiausiai. Mūsų atveju tai tiesa- yra kur kas piktesnių vėžio formų nei limfoma...
Man tikrai keista, bet mano pesimistė mama, reagavo kur kas geriau nei tikėjausi ( ne iš karto, žinoma, tam prireikė šiek tiek laiko). Netgi kitu kampu pažvelgė į gyvenimą. Pradėjo juo mėgautis, jį branginti, o ne tik dejuoti ir skųstis ( mėgėja buvo matyt tik tai, kas blogai )...Pradėjo labiau mylėt ir lepint save...manau, toks pozityvus mastymas turi nemenką įtaką ir jos savijautai...Tfu tfu tfu- jaučias gerai....

Sveikutės, kas mane atsimena

Paskaitinėjau, matau senų ir naujų veidų

Noriu palinkėti visoms stiprybės, ištvermės ir gerų emocijų

Sveikos,
Nežinau kas per juoda juosta gyvenime prasidėjus, tačiau jei ateinu i supermamas, tai tik guostis... Net čia.

Per didelius nesusipratimus, problemas ir t.t. mamai prieš pusmetį diagnozuotas žarnyno vėžys, 3 stadija. Išpjauta gan nemažai tiek storosios, tiek plonosios žarnos (nors prieš operacija tikėjos daktarai Vilniuje, kad operuoja komplikuotą apendicitą).

Prasidėjo gydymas. Tabletėmis. Šalutinis poveikis-odos niežėjimai, išsausėjimai, viso kūno tinimas. Po pirmojo kurso vėžinių lastelių sumažėjo. Po antrojo-nebe. Paskyrė chemoterapiją Santariškėse... Rezultatas-odos uždegimas, vel kūno tinimas. Išvada-organizmas dėl chemoterapijos kaupia skysčius, jei ir toliau ją taikys-mirs nuo to, o ne nuo vėžio... Išrašė... Gydymas baigtas...

Liko tik liaudies medicina, kuria ne itin pasikliauju...