Įkraunama...
Įkraunama...

Onkologinės ligos 5

QUOTE(Betelgeiz @ 2007 01 27, 23:29)

Aš suprantu, kad gal jos atveju markeris nieko nerodė, kad gal jai nepadėjo vaistai ar dar kas,

bet iš tikro markeris dažnai nerodo... mano tėčio markeris geras (nuo 10 nukrito iki 1,5, bet aš matau, kad jam krinta svoris, kad jis dažnai neturi jėgų, perbalęs.. viena vertus, amžius (75 metai), antra - bijau, aš labai bijau...
ir kaimynas mirė, galima sakyti staiga, per mėnesį po diagnozės... tėtį labai paveikė, jie gi kartu augę nuo vaikystės gretimuose kaimuose, o va čia taip....
o sergantys išjautrėja... kiek mama gulėjo ligoninėse, mačiau turbūt tik du tvirtus ir toje situacijoje žmones.. kiti - net jauni - susigūžę, bijantys savo diagnozę pasakyti...
dar baisiau, kai aplinkiniai vertina tą ligą kaip bausmę, kaip atpildą.. toks vertinimas verčia gūžtis..

laikykitės, merginos, sulauksim ir mes geresnių dienų
user posted image
Atsakyti
QUOTE(Gosh @ 2007 01 27, 23:06)
Sveikos
Vis apeidavau šią temą, ji man tokia skaudi buvo, vis užduodavau klausimą "Kodėl gyvenimas siunčia šiems žmonėms tokius išbandymus? Kodėl yra tas bjaurus padaras raudonom žnyplėm?...", o dabar užduodu klausimą "Kodėl gyvenimas toks žiaurus... man?Kodėl?"


Mums duota tiek, kiek galime pakelti. Neliečiu Dievo temos. Jei Tu ir aš būtume kitokios, galbūt ir į artimųjų ligą kitaip reaguotumėm, gal nesinervintumėm, nesuvoktumėm, gyventume savo gyvenimą ir tiek, nekovotume, nekeltume klausimų į kuriuos nėra atsakymų. Žiūrėtume paprasčiau. Pažįstu tokių žmonių, kurių gyvenimas pilnas problemų kurių jie nemato, nenori matyti o juo labiau spręsti. Gyvena tie riboti žmogeliai pilką gyvenimą, be problemų, iššūkių, aš aišku jiems pavydžiu to aklumo, bet... Bet mes pakeliame daugiau, suprantame, jaučiame daugiau. Suvokiame, išgyvename, stengiamės pakeisti situaciją, išgyvenam jei nesiseka. Todėl, kad mes galime tiek pakelti. Mes bandome. Ne visada pavyksta. Ir viskas tik todėl, kad suprantame...
Stiprybės. Dvasinės ramybės ir sveikatos.
Atsakyti
QUOTE(Betelgeiz @ 2007 01 27, 23:29)
... Atsimenu, mamai dar chemoterapijos buvo, bet kraujas (markeris) jau buvo normalizavęsis, mes laimingos kad gydymas padeda, kad greičiausiai turėsime remisiją. Ir pasitaikė mamai gulėti su tokia, kur per pusdienį kai manęs nebuvo prišnekėjo, kad markeris nieko nereiškia, kad jis nieko nerodo ir iš vis, kad jinai be reikalo džiaugiasi nes gal kaip tik pas ją atsinaujino o ji nežino. Grįžau - "mielosios" kolegės jau nebuvo, tik mama apyverksnė - kad gal aš jai meluoju ar nedasakau kažko, kad gal kas blogai...


Kad išvengti panašių situacijų ir bendro slogulio, vyraujančio onkologinėse ligoninėse, nemaža dalis onkoligomis susirgusių žmonių, bent jau operuotis stengiasi patekti į „normalias“ gydymo įstaigas. Tačiau už psichologinį komfortą dažniausiai tenka sumokėti labai brangiai. Turiu galvoje tai, jog, tarkim, geras chirurgas onkologas ir tos pačios srities aukščiausios klasės chirurgas ne onkologas, darydami tokią pačią operaciją, remiasi, visų pirma, patirtimi. Pirmasis šiuo atveju patirties turi daugiau, tad reik manyt, jog jam turėtų pasisekti geriau. Nors antrasis chirurgas taip nemano. Žinau pastarųjų skeptišką požiūrį į kolegas onkologus, tačiau pastarieji būtinai papasakos apie ne onkologų nepataisomai nugydytus ligonius.
Ir žinote, nepaisant to, jog esu sočiai prisiskaičiuosi apie tai, jog sėkmingai atlikta operacija yra bene svarbiausias faktorius vėžio gydyme, nepaisant žinojimo, jog onkologai turi šioje srityje ir daugiau patirties, ir techninių galimybių, jei tektų rinktis tarp VU Onkologijos instituto ir kitos to paties VU ligoninės, pasirinkčiau pastarąją. Nors artimuosius stengčiaus nuguldyti pas onkologus.
Jau rašiau, jog neseniai gulėjau ligoninėje. Ten pat, tik aukštu aukščiau, tuo pačiu metu gulėjo mano krikšto mama. Jai iš galvos buvo pašalintas piktybinis auglys. Aišku, nuėjau jos aplankyti, ir labai nustebau, radusi savo tetulę nusiteikusią labai optimistiškai ir guviai. Jai prieš kelis metus jau teko pabuvoti onkologinėje ligoninėje, tad ji turi su kuo lyginti. Ji man ir pasakė, jog į onkologinę ligoninę daugiau nenorėtų patekti, net žinodama, kad ten ją gydytų geriau.
Aišku, tas mūsų VU Onkologijos institutas jau seniai nusidėvėjęs, tad net jo patalpos veikia slegiančiai. Tačiau baisiausia yra patekti tarp nesitikinčių ar jau negalinčių pagyti. Daugumą iš jų užvaldo noras, kad visi aplinkui jaustųsi, kaip jie, ir tik vienas kitas šio noro bent neparodo. Nesmerkiu jų, nes tai labai žmogiška savybė, kurios visi daugiau ar mažiau turime. Jos vardas – Egoizmas, o pyktis tai tik viena iš jos išraiškos formų. Pabaiga tik pasakose būna graži, o gyvenime...

Atsakyti
QUOTE(Gosh @ 2007 01 27, 22:06)
Vis apeidavau šią temą, ji man tokia skaudi buvo,

O jis buvo toks stiprus, pats namą savo rankomis be pagalbos statė vasarą, o dabar... jis guli bejėgis ir silpsta, liko vieni kaulai ir oda sad.gif Visa tai įvyko mėnesio bėgyje sad.gif Pirmadienį sužinosim gydytojų nuosprendį ar apsiims operacijos sad.gif sad.gif Nebegaliu... Neturėjau mamos, o kai pagalvoju apie tėtį.... Namie laikaus, prie dukters neverkiu, bet vakare vonioje kai duodu valią ašarom, negaliu sustoti...

console.gif Stiprybės tau dėl tėvelio.
QUOTE(Azalija @ 2007 01 27, 22:43)
o sergantys išjautrėja... kiek mama gulėjo ligoninėse, mačiau turbūt tik du tvirtus ir toje situacijoje žmones.. kiti - net jauni - susigūžę, bijantys savo diagnozę pasakyti...
dar baisiau, kai aplinkiniai vertina tą ligą kaip bausmę, kaip atpildą.. toks vertinimas verčia gūžtis..

Taip, sergantys išjautrėja. Ir artimiesiems ne visada pasiseka tinkamai su jais bendrauti. Man gaila, kad neokėjau tinkamai bendrauti su mama, gal ką nors dariau ne taip ir nemokėjau jai padėti... Gal kažkiek ir pavėlavau, nežinojau, ką daryti... g.gif
Na, bet ką jau darysi, praeities nepakeisiu.
QUOTE(Betelgeiz @ 2007 01 27, 22:48)
Mums duota tiek, kiek galime pakelti. Neliečiu Dievo temos. Jei Tu ir aš būtume kitokios, galbūt ir į artimųjų ligą kitaip reaguotumėm, gal nesinervintumėm, nesuvoktumėm, gyventume savo gyvenimą ir tiek, nekovotume, nekeltume klausimų į kuriuos nėra atsakymų.

Labai gerai viską parašei. Tiesiai į širdį.

Stiprybės sergantiems ir besigydantiems bei jų artimiesiems. 4u.gif
Atsakyti
QUOTE(vi_ @ 2007 01 28, 12:52)
Ir žinote, nepaisant to, jog esu sočiai prisiskaičiuosi apie tai, jog sėkmingai atlikta operacija yra bene svarbiausias faktorius vėžio gydyme, nepaisant žinojimo, jog onkologai turi šioje srityje ir daugiau patirties, ir techninių galimybių, jei tektų rinktis tarp VU Onkologijos instituto ir kitos to paties VU ligoninės, pasirinkčiau pastarąją. Nors artimuosius stengčiaus nuguldyti pas onkologus.
Jau rašiau, jog neseniai gulėjau ligoninėje. Ten pat, tik aukštu aukščiau, tuo pačiu metu gulėjo mano krikšto mama. Jai iš galvos buvo pašalintas piktybinis auglys. Aišku, nuėjau jos aplankyti, ir labai nustebau, radusi savo tetulę nusiteikusią labai optimistiškai ir guviai. Jai prieš kelis metus jau teko pabuvoti onkologinėje

Matyt, kiekvienas su savo patirtimi. Aš priešingai, labai gerai jaučiuosi tarp onkologinių ligonių. Nežinau kaip vyrai, bet moterys, kurias teko sutikti Kaune, kiekviena verta metų moters titulo. Stiprios savo dvasia, ramios, net beviltiškoje -man taip atrodo - situacijoje, kai vėžys jau kauluose, plaučiuose, dūstančios ir nepajėgainčios nueiti net iki tualeto. Sugebančios gyventi! Ponia Viktorija, žemai lenkiu galvą prieš Jus, tikiuosi Jūs dar čia, 9 metus einanti per vėžį. Ponia Birutė - didinga savo tikėjimu. Dievas ir tik jis, sprendžia jos likimą.

Priešingai vi_ patirčiai, po operacijos gulėjau bendroje pooperacinėje paltoje, kur vienintelė buvau su šia diagnoze ir plika galva. Šnabždesiai už nugaros, tyla, kai grįždavau iš WC, baimės ir užuojautos žvilgsniai. Buvau raupsuotoji. Turbūt pirmą kartą pajutau tokį diskomfortą.
Geriau pastėrę nuo skausmo supratngi žvilgsniai, nei ta neviltinga užuojauta!

Aprašytame Betelgeiz pavyzdyje nieko gero ir gražaus. Bet čia turbūt tos moters problema. Markeris daugeliu atvejų nieko ir nerodo. Kaip mano onkologė sako, tai nėra 100% patikimas rodiklis. Kiekvienam savo, jei tau nerodo ir nepatikimas, kitam gal pagrindinis gydymo kokybės atskaitos taškas. Ne mums spręsti ir daryti išvadas. Čia tik laikas ir asmeninė patirtis parodys, kiek iš tikrųjų svarbus tas markeris. Gydytojai geriau žino. Gydo nevieną ir ne du.
Dėl onkologų, mano pažįstama stengiasi išvykti gydytis į Berlyną, nes ten didesnė valstybė, didesnė gydytojų onkologų patirtis, didesnės sėkimingo gydymo perspektyvos. Lietuvoje - savo ligos atveju - ji taptų eksperimentu. Tiek onkologams, tiek neonkologams, būtų labai įdomus atvejis, ten tai būtų eilinis įvykis.

Kas dėl piktų....žmonių. Sutikau, ir ne vieną. Tokiam duodu kelią ir stengiuosi nebendrauti, kam man kalbėtis su piktuoliu. Tiesiog nutraukiu kalbą atrėždama, man atrodo kitaip. Tai Jūsų nuomonė.
P.s. Azalija, ačiū už snieguoles sniege smile.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo adis: 28 sausio 2007 - 22:01
QUOTE(adis @ 2007 01 28, 21:33)
Markeris daugeliu atvejų nieko ir nerodo.

Nesu teisi sakydama - daugeliu atvejų - maždaug ~ 30% nerodo susirgimo ir nėra patikimas rodiklis įvertinant gydymo eigą.
Atsakyti
QUOTE(adis @ 2007 01 28, 23:24)
Nesu teisi sakydama - daugeliu atvejų - maždaug ~ 30% nerodo susirgimo ir nėra patikimas rodiklis įvertinant gydymo eigą.


Be jeigu RODO, tai yra pats pagrindinis rodiklis gydyme. Jis net 3 mėnesiais ansčiau (dauguma atvejų) nei visa kita aparatūra parodo ligos atsinaujinimą.
Atsakyti
QUOTE(Betelgeiz @ 2007 01 28, 23:15)
Be jeigu RODO, tai yra pats pagrindinis rodiklis gydyme. Jis net 3 mėnesiais ansčiau (dauguma atvejų) nei visa kita aparatūra parodo ligos atsinaujinimą.

Taip, apie tai ir kalbu, kad nederamai pasielgė tavo mamos palatos kaimynė, pradėjusi aiškinti, kad tai nieko nereiškia. Reiškia ir labai daug, gydymas pavyko ir viskas krypsta į gerąją pusę. Jei jau tas markeris būtų toks bevertis, jo ir neatlikinėtų. Jei kažkam nerodo, tai nereiškia, kad nerodo visiems. 70% rodo, tai labai didelis procentas.

Atsakyti
QUOTE(Betelgeiz @ 2007 01 27, 22:48)
Mums duota tiek, kiek galime pakelti. Neliečiu Dievo temos. Jei Tu ir aš būtume kitokios, galbūt ir į artimųjų ligą kitaip reaguotumėm, gal nesinervintumėm, nesuvoktumėm, gyventume savo gyvenimą ir tiek, nekovotume, nekeltume klausimų į kuriuos nėra atsakymų. Žiūrėtume paprasčiau. Pažįstu tokių žmonių, kurių gyvenimas pilnas problemų kurių jie nemato, nenori matyti o juo labiau spręsti. Gyvena tie riboti žmogeliai pilką gyvenimą, be problemų, iššūkių, aš aišku jiems pavydžiu to aklumo, bet... Bet mes pakeliame daugiau, suprantame, jaučiame daugiau. Suvokiame, išgyvename, stengiamės pakeisti situaciją, išgyvenam jei nesiseka. Todėl, kad mes galime tiek pakelti. Mes bandome. Ne visada pavyksta. Ir viskas tik todėl, kad suprantame...
Stiprybės. Dvasinės ramybės ir sveikatos.



QUOTE(Biufka @ 2007 01 28, 14:19)
console.gif Stiprybės tau dėl tėvelio.



Ačiū jums labai labai wub.gif Laikaus... Su tėčiu juokauju, nukreipinėju jo mintis kitur, stengiuos būti prieš jį stipri ir, kaip bebūtų keista, man pavyksta, nesitikėjau tikrai to, maniau būsiu silpna labai labai. Net nesusigraudinu prie tėčio, būnu pas jį namie tarsi nieko neįvyko, tarsi joks žnypliuotas nedrąsko jo, na aišku savo namuose verkiu, bet vis geriau namie, vienai, o ne prie jo, nes jam būtų labai sunku tai ištverti. Bet paverkiu paverkiu ir geriau, tada švaria galva vėl kimbi į visus darbus, į naują dieną.
Atsakyti
Sveikutes
matau naja temele, tad parasysiu kaip ir senoje, kam reikia Anatolijaus Molovicko telefono rasykite i az.
Jis mano mama pastate ant koju, ji turejo 3 stadijos gimdos kaklelio vezi. Seip sis zmogus gydo visu stadiju vezi ir ne tik , nebent jau nieko padeti negali--tada pasako ir nebutina pas ji ligoni zmogu tempti, jam reikalingas israsas is ligonines.
SEKMES DIDZIAUSIOS JUMS SVEIKSTANT---DIDELES SVEIKATOS
Atsakyti
Laba diena, mielosios

Labai skaudi temele, tad jei cia lankotes - stiprybes jums visoms.
Vakar suzinojau, kad ir man (tiksliau MB) jos oi kaip prireiks... Jam pries menesi isoperavo balso klosciu navika, ir kaip vakar pasake gydytoja, istyrus pati augliuka - 20 proc veziniu lasteliu. Jis nelabai suprato, bet liepe jam po 3 men vel pasirodyti, arba jei kas anksciau atsitiktu. Ieskau ieskau internete, niekur nerandu kas tai, ka tai reiskia. Gal jus su tuo susidurusios? Nebezinau kur ir kreiptis... verysad.gif
Atsakyti
QUOTE(Liumba @ 2007 01 31, 16:24)
Jam pries menesi isoperavo balso klosciu navika, ir kaip vakar pasake gydytoja, istyrus pati augliuka - 20 proc veziniu lasteliu. Jis nelabai suprato, bet liepe jam po 3 men vel pasirodyti, arba jei kas anksciau atsitiktu. Ieskau ieskau internete, niekur nerandu kas tai, ka tai reiskia. Gal jus su tuo susidurusios? Nebezinau kur ir kreiptis... verysad.gif


Laba diena, Liumba.
Ačiū už palinkėjimus.
Aš nesu su tuo susidūrusi. Net nežinojau, kad taip būna! Toks pusiau piktas. Manau, kad reikėtų pavartoti antikosidantų, kad ir vitaminų TRIOVIT, žuvų taukų. Venkit, kas skatina piktųjų ląstelių augimą: visų pirma vitaminų B, želmenų sulčių, ženšenio - visko, kas stimuliuoja. Sulčių galima, bet nedidelėmis dozėmis. Gal dar reikėtų kreiptis patarimų į homeopatus (profesionalius gydytojus).
Viskas bus gerai. smile.gif KUO mažiau stresų!
P.s. labai gražūs Jūsų vaikų vardai.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo adis: 31 sausio 2007 - 16:43