QUOTE(adis @ 2007 06 26, 10:58)
Tiesiog tai tavo gyvenimo dalelė, niekas jos iš tavęs nenurėžia. Liks prisiminimuose. Neteisinga būtų taip galvoti. Vien tai, kad pažinojai, kad tau kažką gero davė, kažkas tavyje jos lieka. Ateina laikas sakyti sudie, tik, kad sunku tai padaryti.
Per tuos septyniolika metų praleidot kartu ne vieną gražią akimirką, daug ką pamatėt ir patyrėt, pavydėti tik baltu pavydu galima.
Mano protas irgi panašiai kalba, deja, širdis turi kitą nuomonę. Ją ir nupasakojau. Kai kas nors lieka tik prisiminimuose, tie prisiminimai turi savybę skaudžiai raižyti smegenis. Tai beveik tas pat, kaip mūsų jaunystė, pasilikusi tik prisiminimuose. Ar labai džiugina prisiminimai apie tai, ko jau neturi? Iš prigimties, su retomis išimtimis, esame daiktišiais mums reikia bent žinoti, jog gali pamatyti tai, ką turi. Antraip...
Kiekvieną vasarą išsiveždavau mamą ir jos dvi likusias sesutes į sodybą, t.y. į a la kaimą, iš kur jos yra kilusios. Mano tetulei, apie kurią kalbame, išskirta speciali vieta lova prie pečiaus-židinio. Be kitų sveikatos problemų ji dar turi ir Parkinsono ligą. Baisi liga. Kiek pasislėpus už to pečiaus-židinio, ji galėdavo pataliukais dorotis su savo negaliomis, kurių drovėdavosi kojų tirpimu, rankų ir viso kūno neklausymu, užmaršumu, depresija, etc. Pernai beveik 2 mėnesius, neskaitant savaitgalinių svečių antplūdžių, ten prabuvome tik trise aš, tetulė ir Reksas (toks vilkšunių kilmės šuo). Pasiėmiau ją iš slaugos ligoninės, nes negalėjau susitaikyti su mintimis, jog ji ten kankinasi tarp svetimų sienų ir žmonių, be to įtariau, kad tai paskutinė jos vasara, kai ji dar galės pasidžiaugti vasaros ir gamtos teikiamais malonumais. Neapsirikau mačiau, kaip sukaupusi paskutines jėgas, triratuko pagalba ji šiaip taip nutrepsėdavo keliolika metrų nuo gryčios ir ilgai ilgesingai žiūrėdavo į tarp medžių besislapstantį ežerą ir tolumoje tarp kalnelių išsibarsčiusias sodybas. Lyg paskutinį kartą. Dabar pasižiūriu į jos tuščią lovą, ir širdį tarsi replėmis kas suveržia. Kartais nedrąsiai ant jos prisėdu, susigraudinu ir lekiu lauk.
Lyg paskutinį kartą... Štai ko išmokau iš savo tetulės džiaugtis tokiais, lyg ir savaime suprantamais dalykais, lyg paskutinį kartą juos matytum ar patirtum. Nesvarbu, kiek tau metų, kokia tavo sveikata, gyvenimas bet kurią akimirką gali susidėlioti taip, jog viskas pasiliks tik prisiminimuose, o tavyje nebeliks net jėgų iš tų prisiminimų ką nors ištraukti. Be to, gyvenime niekas nesikartoja, nors mums ir kitaip atrodo. Juk į tą pačią upę niekada jau neįbrisi.
Galbūt todėl, kad šito išmokau, vakar naktį skridau virš Viduržemio jūros ir, kai visi aplink miegojo, viena sau virpėjau iš susijaudinimo, kad kažkoks ten Rod Stewart man ausinėse plyšavo:
Oh the rhythm of my heart is beating like a drum
with the words "I love you" rolling off my tongue
No never will I roam for I know my place is home
where the ocean meets the sky
I'll be sailing
Tetulę, ačiū Dievui, radau dar gyvą.
O kaip tu laikaisi? Buvai prie jūros, kaip žadėjai?
P.S. Beje, svečioje šalyje pirmą kartą patyriau, kas yra 45 laipsniai karščio. Kas kart išlindus iš kondicionierių atvėsintos patalpos laukan, negalėdavau patikėti, jog tai realybė, o aš esu joje. Keista, jog likau gyva.
