Carvel, gal kažką pakeitei savo maiste? Gal tiesiog reikėtų lengvesnių produktų? Kodėl taip sakau, bandžiau gerti tokią žolelių ir beržo grybo tinktūrą, tai iškart pajutau, kad kažką po kairiuoju šonu maudžia. (Žinau, kad kepenis - tai dešnėje pusėje dažniausiai jaučia, gal klystu?). Mažinau dozę, nes ten rekomenduoja po šaukštą, pagalvojau, kad reikėtų į savo kūno masę atsižvelgti. Šiek tiek pagerėjo, bet skausmai liovėsi tik metus vartoti (įtariu pelyno ar pušų pumpurų darbas buvo). Dar šiek tiek retsykiais pamaudžia. Tiesa, vėliau internete radau, kad vartojant šį mišinėlį reikia laikytis augalinės dietos, o aš lyg tyčia dieną užbaigdavau ką tik išrūkytais kaimiškais lašinukais, kad miegodama neperalkčiau.
Gydytoja sakė, kad reikia atkreipti dėmesį į ilgalaikius pastovius skausmus. Jei truputį paskauda, praeina, vėl po kiek laiko paskauda, labai nerimauti nereikėtų, tačiau pasitikrinti ir daktarui pasakyti BŪTINA. Maža ką, gal tau su tulžim negerai, gal su tom pačiom kepenim.
Vi_ 
, pervertini.
Man pačiai pasišiaušia plaukai ir kūnas pagaugais nueina, kai pasiskaitau diagnozę. Protu viską suvoki, bet tas suvokimas trukdo gerai gyventi, tai ir liepi tam protui pasnausti, o pats eini blynų kepti.
Aš gerai jaučiuosi. Kažin kaip aš laikyčiausi, jei būtų skausmai? Jei skauda, tai tik epizodais ranką ir apie randą. Kai karšta, tai jau ne kas, vėsesnė diena ar vakaras ateina ir aš vėl ridikas.
Aš daug vilties turiu, kad viskas bus kiek įmanoma geriau.Medicina žengia į priekį, išgyvenamumas ilgėja, net labai sunkiai sergant. Pažįstu prancūzų porą, (jiems tuoj bus 80, atrodo kaip mūsų 65-čiai), abu serga vėžiu vienas daugiau kaip 10 m. Kitas virš 5. Abu guvūs, pilni gyvenimo džiaugsmo, nepagalvotum, kad serga. Kai svečiavomės mus iš aerouosto parvežė, baisoka buvo, nes judėjimas tai ne Šiaulių ir ne Vilniaus. Dar mini ekskursiją surengė, pravežė pro visas įdomiausias ir lankytinas Paryžiaus vietas.
Jurgos Ivanauskaitė, tai ne mano autorė. Tačiau jos požiūris į ligą, į gyvenimą, mirtį man labi artimi, tiesiog skaitydama jos mintis, jaučiausi lyg kas jas iš manęs būtų paėmęs, tik labai gražiai perteikęs. Abi tos pačios kartos, net viename jos interviu radau, kad nori perskaityti Džoiso Ulisą. Aš jį ir noriu įveikti, bet nepajėgiu, kažkada prieš n-metų rusų kalba bandžiau, dar nebuvo vertimo. Tada pagalvojau palauksiu, kol bus lietuviškai tada tai tikrai, bet ir lietuviškai nepavyksta - kietas riešutėlis. Tai va dabar toks klausiams ar aš Ulisą ar jis mane? Ulisui taip pat nesiruošiu pasiduoti.
Kada nors, kada nors būtinai...perskaitysiu! Priaugti dar reikia!!!
Jurgos mintys gražios, gal net ir teisingos, tik tas ažiotažas tai perdėtas buvo. Niekaip nesupratau, kam reikėjo taip skubėti su jos paskutiniąja knyga. Vėliau nusprendžiau, o koks mano reikalas? Matyt toks jos noras ir valia buvo, jai kaip kūrėjai norėjosi dar palikti vieną savo pėdą šiame realiame pasaulyje.
Prirašiau labai daug, gal ir neskaitysite. Nemoku trumpai minčių reikšti. Prisėdu ir pasipila. Kitą kart pasistengsiu trumpiau.
Mano gydytoja labai konkreti, pastebėjusi šį mano bruožą - nuplaukti į šoną, liepė visus klausimus ir nusiskundimus raštu surašyti. Perskaitydavo ir viskas jai aišku. Aš vargdavau, man labai sunku keliais žodžiais nusakyti.
Paraką sumaišyti su smėliu arba jį sudrėkinti. Dar saugoti, kad jokios kibirkšties arti neatsirastų. 
