Onkologinės ligos 5

Labas merginos,karts nuo karto uzsuku i jusu foruma,pasiskaitau,nes nesvetima man si tema(pries pora metu aplanke ir mane netektis artimo zmogaus-mamos,butent nuo sios klastingos ligos)
bet ne apie tai dabar norejau parasyt,zmogus ,kuris pats gyvenime daug ko pasieke- parekomendavo knyga ,kuria paskaicius ,akys nusvito,na tokia ji uzdeganti,gaila,kad anksciau ji nepakliuvo i mano rankas,gal viskas butu buve kiek kitaip,vienas Dievas zino,....
rekomenduociau butinai nusipirkt ja ir perskaityt,ypac toms ,kurios jau praradusios vilti ir tikejima,arba ju artimiesiems,kam si beda ne svetima
nera blogiau,kai zmogus ,prarades stiprybe ,tikejima isgyt,nuleidzia rankas ir pasiduoda ,liga klastinga,ji tik ir laukia to,kad suest iki galo
pasiskaitykit,juk vistiek prarast nera ko,o gal kam ir pades,visa sirdim tikiu,kad taip ir bus,va tos knygeles pavadinimas:
John Kehoe
"Proto galios"xxi amziuje
( Nedideles apimties ,-visiems gyvenimo atvejams,tam tarpe yra minciu ir isgijimui nuo sunkiu ligu)
Vilties jums linkiu Nepraraskit jos niekada

Esu skaičiusi mūsiškių medikų studijos aprašymą apie tai, kaip žmonės psichologiškai perneša stomos turėjimą. Vienaip ar kitaip su tuo susigyvena apie 20%, o likusieji įpuola į depresiją, užsidaro nuo visų, žudosi. Ačiū Dievui, maniškis papuolė tarp tų 20%. Galbūt todėl, jog yra nekompleksuotas. Iš to, ką matau, kompleksai ir stoma yra nesutaikomi dalykai. Sako, jog stoma jam yra geriau nei išvarža – bent jau neskauda. Be to, išvarža, ir dar tokia didelė, labai apriboja judėjimą – negali būti jokio pilvo preso įtempimo. Ar daug ką nuveiksi, nepajudinęs pilvo preso? Mažmožius. Toks ir gyvenimas, bet vis geriau negu nieko. Ką reiškia NIEKAS supratau, kai į nuolatos užduodamą klausimą „Ar jis gyvens?“, nuolatos gaudavau atsakymą „Nežinome...“ bei šalin nusuktas akis. Nepasakojau jam šito. Viską suprato iš med. komisijos, kuri žiūrėjo į jį, tartum į svečią iš anapus, na ir kalbėjo atitinkamai...

Ko tai čia aš senus-liūdnus prisiminimus iš stalčiaus ištraukiau... Bet gal kam padės. Juk tai realus atvejis, kai žmogus išgyveno tik savo jėgų dėka, nors medicina šito nežadėjo. Ir dar, nepaisant baisios kainos, kurią sumokėjome už išsaugotą gyvenimą, nemanome, jog sumokėjome per daug.

Vi_, pasakyk jam, kad šaunuolis, tu žinoma, taip pat.


Matyt, toks oras.

Jei dar tik pradinė stadija, viso skrandžio greičiausiai nešalins. Dėl skrandžio sumažinimo pergyventi neverta. Mano pusbrolis su 1/3 skrandžio be juntamo vargo gyvena jau bene 20 metų. O pageidaujantiems suliesėti storuliams, atlikdami skrandžio perrišimą, šio organo tamtyč palieka tik 2-3 valgomuosius šaukštus ir šito pilnai pakanka. Pati regėjau savo skrandį monitoriaus ekrane, kai darė rentgeną. Žinote, jis visiškai nepanašus į tą, kurį rodo Mezym reklamoje – žymiai bjauresnis. Kažkokia praplatėjusi-susiraukšlėjusi žarna. Pamenu stebėdama, kaip bario sulfatas juda iš stemplės į skrandį, spėjau sumesti, jog, reikalui esant, išpjovus skrandžio dalį, nė nepastebėtum, jog jis sumažėjo. Toks keistas organas, kurio turime lyg ir per daug. Be to, jis dar ir gerai tamposi.

Šalinti auglį būtina, nes jis vietoj tikrai netupės – ims augti ir netruks susiruošti kelionei į kitus organus. Senyvas amžius šiuo atveju gerai, nes yra sulėtėję visi organizme vykstantys procesai, iš jų, auglio vystimosi. Taigi, jei po operacijos pasiliks nematomų auglio nuoplaišėlių, jos subujos ne taip greitai. Senyvas amžius yra blogai, kai gydant prireikia ir chemoterapijos, nes kepenys pas daugelį į tą laiką būna jau per daug mačiusios ir pavargusios atlaikyti cheminę ataką.

Apie perspektyvas sužinosite šį bei tą tuoj po operacijos, o visą teisybę dar po 2 savaičių. Operacijos metu jie paims tyrimams audinių mėginius, o rezultatus gaus maždaug po 2 savaičių. Tada ir pasakys, kokia stadija, ar reikia dar papildomo gydymo ir kas nusimato ateityje.

Linkiu Jūsų tėvukui, kad gydymas apsiribotų tik operacija, ir kad skrandžio paliktų bent kokiems 2-3 cepelinams, o artimiausioje ateityje – išvengti pooperacinių komplikacijų. Būtinai papasakokite, kaip viskas klostosi.

Pasakysiu. Na, o aš nesu verta šaunuolės vardo – negaliu priprasti nei prie specifinio kvapo, nei prie garsų. Tesugebu neparodyti, kad mane tai slegia.

Turiu namie dar vieną ligonį – mamą. Ligų ji turi krūvas, bet prieš gerą mėnesį buvo mane ypač nugąsdinusi, kai paprašė pažiūrėti, kas čia pas ją pilvo apačios dešinėje pusėje atsirado, pačiupinėjau, o ten akivaizdus gumbelis pūpso. Pagalvojau, jog kiaušidė padidėjo, o tada pagalvojau dar baisiau... Juolab, kad šį pavasarį ji bais sulyso. Po dienos kitos guzelis pranyko, po to vėl atsirado ir vėl dingo, etc. Supratau, jog tai greičiausiai ne auglys, o išvarža. Kai buvau pas Dr., jis neprašomas pasisiūlė mamą ištirti ir, jei reikės, išoperuoti. Ką gi, po poros savaičių guldysiu ją į ligoninę, o pati eisiu užsakinėti jam jau ne paminklėlį, o paminklą. Laimei, buvusi Lenino aikštė dar dyka stovi, tai su paminklo pastatymo vieta problemų nebus.

Čia žadėtos Dr. paminklėlio nuotraukos:
viena ir kita



Gal ir oras prisidėjo, bet greičiausiai tai kleboniška konjako taurelė pasidarbavo – vartelius neprašytoms mintims atkėlė. Namie pas mus bet kokios šnekos apie jo sveikatą yra tabu, tad paleidau bent porą mintelių į virtualią erdvę. Sorry.

Pritrenkiantis, tavo daktarėlis. Tikėjausi kažko ypatingo, nepaprasto, pralenkė visus mano lūkesčius. Dabar aišku, kodėl jis tave išbučiavo...

Kikenu vėl, ačiū vi. Žiūriu, gerą jumoro jausmą prilaikai.



Neparodyti savo tikrų jausmų kartais daug jėgų ir pastangų reikia.



Dėl stomos, gulėjau ligoninėje su moterimis, kurios ją turėjo. Galvojau, kiek žmogus daug gali. Vienai iš jų (vėliau sužinojau) ją pašalino ir atstatė žarnyno veiklą, bet skundėsi, kad atsirado stiprūs skausmai ir gailėjosi, kad išsiėmė. Susiskambindavome, vėliau ji liovėsi, dar kelis kartus savo iniciatyva šnektelėjau, nuotaikos jos buvo ne kokios...Kaip dabar nežinau, nebeskambinu, nes situacija buvo kebli, nežinau net ar dar čia...



Virtuali erdvė jas išgirdo, tam ji virtuali, be to dar ir daugialypė, viskas čia sutelpa.
Kaip tavo slanksteliai gyvuoja, apsiramino, pasiutpolkės nebešoka???

Noriu palinkėti visiems
gražaus savaitgalio, ypač kauniečiams, švenčiantiems miesto dieną.

[quote=vi_,2007 05 19, 18:40]

Čia žadėtos Dr. paminklėlio nuotraukos:
viena ir kita


Nu tu ir saunuole

Ačiū, už įdėtų pastangų įvertinimą. Nežinau, kiek reikšmės turėjo paminklėlio kokybė. Matyt, kažkiek turėjo. Tačiau manau, jog labiausiai Dr. pribloškė ir sujaudino suvokimas, jog atsitiko ne dėkingumo, o jo profesionalumo ir asmeninių savybių įvertinimo aktas.



Dar, jau paskutinį kartą, paminkysiu stomos temą. Gal kam pravers.

Skaičiau amerikiečių forume, kaip gyvenasi žmonėms su stoma bei ją pašalinus. Turintys tiesiosios žarnos stomą vargsta mažiau nei jos netekę. Tai suprantama, nes beveik visada pašalinama žarnos dalis su raumenynu, reguliuojančiu tuštinimosi procesą, ir atsiranda nevaldomo tuštinimosi bėda. Minėtame forume žmonės rašo, kaip su šia bėda kovoja. Neduok Dieve, tokio gyvenimo, kaip kad pas juos gaunasi. Manau, jog vėliau ar anksčiau jie grįžta prie stomos. Taip atsitiko ir su mano draugės tėvuku – iš pradžių užsispyrė, kad stomą pašalintų, o po 3 metų, pavargęs ir įsivaręs depresiją, paprašė, kad ją gražintų atgal. Atgavus stomą, gyvenimas sugrįžo beveik į normalias vėžes.




Stuburą kartais kiek pamaudena, bet ranką paliko ramybėje. Savo globon mane pasiėmė maniškio senas ir geras pažįstamas – neurochirurgas, baisi įžymybė LT ir net EU mastelyje, gražuolis , fainuolis , etc. Mes su juo susitikome ir pasikalbėjome, kaip mudu gyvensime, mat abu turime stuburo išvaržas – aš išsėdėtas prie kompo, o jis išstovėtas prie operacinio stalo. Nusprendėme, jog nesioperuosime, sportuosime, gulėsime ant teisingų pagalvių bei čiužinių ir pan. Žodžiu, nieko ypatingo nedarysime, bet dar ilgai ramiai gyvensime. Nuo tokių kalbų man pasidarė ramu ir linksma. Jei jau gydytojas, geriausiai žinantis, ką šita liga gali pridirbti ir galiausiai pridirbs, dėl šito nesuka galvos, tai ko man pergyventi? Po pasikalbėjimo reikalai ėmė mikliai gerėti ir pasidarė tiek geri, kad apie juos aš jau nė negalvoju.

Aciu Jums uz gerus zodzius, net kazkaip sviesiau pasidare, asara isbego Vakar jau nuveziau i ligonine, kai kuriuos tyrimus dare dar penktadieni. Lyg tai zadejo operuoti treciadieni, tai ziuresim ka pasakys. Dar karta asciu uz palaikyma. Grazios dienos Jums

O, as turiu ta pacia problema. mano teciui truko skrandzio opa, kai isoperavo, pasalino trecdali skrandzio ir grize tyrimai parode, kad antros stadijos vezys. po menesio salins visa skrandi. Gydytojai sako, kad tik tam , jog apsidraustu, nes dare limfmazgiu tyrimus. ,etastaziu nerado. Labai noreciau , kad klas nors parasytu, kaip reikia gyventi po to, kai neturi skrandzio, ar sunkiai gyjama po tokios operacijos, gal dabar reiketu pastiprinti imuniteta?
bet as neliudziu, nes vezys mane uzgrudino, zinokit visada reikia tiketis ir viskas bus gerai. Mano seimoje jau trecias kartas, tik pries tai su veziu kankinosi moterys. laikykimes ir viskas bus gerai.

Sveikos mamos,

as dar ne mama....bet manau akd jus butumet man didziausia parama....
visai neseniai mama prasitare jog krutyje rado guzeli...nemaza...nuejo pas gydytojus, daresi visokius tyrimus ir...antradieni daro operacija...
baisiausia, kad visad galvojusi jog apie tai pakankamai zinau,supratau jog net neisivaizduoju kas tai...kaip tai gydoma...ir kaip tai baisu...
mano mama klaipedoj o as vilniuj tads negalim normaliai susedusios pasikalbeti, o ir atrodo kad ji kazka slepia, galbut nenori musu skaudinti...
minejo jog ja persvietinejo, bet lygtais negalejo apsakyti ar tai vezinis ar ne auglys...poto is vienos drauges, kuriai irgi buvo augys krutyje suzinojo kad jai paskirtas gydytojas labai prastas ir patare kita...tas kitas vos apziurejes liepe tuctuojau operuotis ir paskyre operacija vos po keliu dienu...dar mama minejo jos itaria akd vezys gali buti isplites is pazastyje.....
bet ji taip ir nepasake ar tai tikrai vezys ar tik augliukas...
kaip manot ar jai galejo ir paciai nepasakyti ir daryti operacija, kad issiaiskinti? ar taip buna? ar ji tiesiog mums nesako?
beje musu mociute-mamos mama, irgi sirgo kruties veziu dar budama jauna, jai padare operacija bet su komplikacijom ir tt... bet is zadetu 5 metu ji gyvena jau apie dvvidesimt...
nezinau ka galvoti, suprantu akd nieko nezinau ir tai begalo gasdina...
maniau jog paveldejimas buna kas antra karta, t.y. turetu buti man...jau ir taip gysytojai minejo, jog mano organizmas linkes i visokiu darinius...bet maniau jog mama to isvengs...
padekit kaip galit, kuo daugiau info, nes jauciuos kaip pirmoke pamacius matematikos formules....

Labas,
Visų pirma, vėžys tik liga. Sunki (tiek fizine, tiek psichologine- emocine prasme), sudėtingas, ilgas, alinantis gydymas, tačiau svarbiausia – šiandien visai neblogai gydoma ir pagydoma. Jei liga nustatyta ankstyvose stadijose, rezultatai dažniausiai būna net labai geri.
Antra, taip jaučiasi dauguma, sužinojusių diagnozę (savo ar artimųjų, ne taip ir svarbu, nepriklausomai, kiek jiems metų).
Trečia, operacija, jei ji tik įmanoma atliekama kuo greičiau, nes kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo geriau. Operacijos metu ne tik pašalinams darinys, bet atliekamas citologinis ir histologinis ląstelės ištyrimas, nustatoma auglio piktybiškumas, tipas, kilmė, išplitimas ir daugybė kitų svarbių gydymui rodiklių. Visko čia neišvardinsiu.
Labai nebloga informacija yra šiame puslapyje: Krūties vėžys
Pasiskaitinėk skyrelį EMOCINĖ pagalba –naudingi patarimai ne tik susirgusiajam, bet ir artimiesiems.
Svarbiausia viską priimti ramiai. Vertink realią situaciją. Kiekvienas žmogus individualus. Turi gerą pavyzdį, savo močiutę. (Tavo močiutė ir mums geras pavyzdys !!! )
Jei mamai tikrai bus nustatytas piktybinis krūties auglys, tau tiesiog reikės anksčiau ir dažniau pasitikrinti specializuotuose mamologų kabinetuose krūtis.

PS. Esi mamai reikalinga, kaip ir ji tau.