Onkologinės ligos 5

va čia - ne taip yra. gali būti skydliaukė normalaus dydžio, gali būti be mazgelių ir darinių - bet ji gali nedirbti arba dirbti pervirš. reikalingi kraujo tyrimai TSH, TH4, TH3. va čia paskaityk. mano skydliaukės darbo normos kaip ir įtelpa į tyrimus, vaistų skirti negali, o gydytoja prasitarė - tarybiniais laikais normos buvo siauresnės, būtum gavus gydymą. negaliu numesti svorio, ėdu jodą ir jūržoles. va taip vat.

Taip, yra gerų gydytojų, nes į gydytojus žmonės eina ir iš gerumo, ne vien norėdami pasipelnyti. Tačiau tarp gerų yra dar ir tokių, kuriuos padaryti gydytojais, matyt, nusprendė Dievas, apdovanojęs juos sugebėjimais, žmoniškumu ir dar kažkuo ne visai žemišku, leidžiančiu mus išgelbėti, kai tai atrodo neįmanoma. Tarp tokių turbūt papuolė ir mudviejų gydytojai.

Nei blogų, nei gerų nuojautų neturiu. Pagal tai, ką esu perskaičiusi ar žinau iš patirties, logiškai viską susidėlioju ir bandau spėti, kur ir kas galėtų būti. Dėl svorio kritimo beveik nepergyvenu. Manau, jog pašalinus tulžį, tiesiog sutriko medžiagų įsisavinimas, bet tai laikina. Antra vertus, neatmetu ir paties baisiausio bei esu išskaičiavusi porą vietelių iš kur tai galėtų kilti – storąją žarną arba moteriškus dalykėlius. Storojoje žarnoje gali būti tik funkcijiniai sutrikimai, o štai moteriškuose reikaluose jais tikrai neatsipirksi. Nuo praeitos vasaros tiesiojoje žarnoje seniau dažnai, o dabar ištisai jaučiu diskomfortą, kartais peraugantį į skausmelį. Ką tai reiškia? Arba joje kažkas tupi, arba kažkas auga moteriškose organuose ir ją remia. Rektoskopija parodė, jog žarna švari, tad liko ginekologiniai dalykai. Turiu dvi versijas – arba gimdos viduje dygstančią miomą, arba endometriozę. Onko-padaro stengiuosi į mintis neprisileisti, bet kartais prasprūsta bjaurybė... Ginekologei pasiūliau endometriozės versiją, ji apie tai jau buvo spėjusi pagalvoti, kaip apie labai įmanomą dalyką. Ta linkme ir judėsime. Dėl miomų sakė, jog jos be priežasties nedygsta – yra hormoniniai arba imuniteto sutrikimai, kuriuos irgi tirsime ir kažkaip dorosimės. Operacijos metu man vieną dičkę miomą pašalino ir dar 4 bedygstančias prisvilino. Taigi tai jau masinis reiškinys. Jei jau dygsta šalia gimdos, kodėl negalėtų ir viduje? Galėtų... Tokie dalykai.

Svoris dar kiek pakrito – pasiekiau 16 metų lygį, t.y. paauglystę. Smagu... Bet paskutinį puskilį ar kiek daugiau greičiausiai nuvalgė ligoninė. Kas dėl prakaitavimo, lyg ir viskas OK. Tiesa, nuo praeitos vasaros pastebėjau, jog nakčiai šilčiau užsiklojus, prabundu su šlapia nuo prakaito pižama - nors gręžk. Tas mane kas kart labai nustebina, nes šlapią pižamą prisimenu tik iš tų laikų, kai tekdavo įkalti rusiško aspirino su aviečių arbata. O kas blogo prakaitavime?

Beje, ką kalba tavo nuojautos, sulaukus pavasario?

Neramu dėl Betelgeiz mamos... Bet markeriai kartais nusišneka. Tik, aišku, laukti sekančios patikros dabar bus labai sunku.

Maniškio tyrimai supuolė į kovo pabaigą. Jau dabar ištisai klausausi dainelės apie tai, kaip jis niekur neis ir nieko nesitikrins...



Tu teisi. Kraujo tyrimus jie man irgi patarė pasidaryti. Juolab, kad ir mano močiutei, ir mamai skydliaukė buvo operuota, tad gali būti paveldimumas.
Dėl lyšnų kilogramų neimk į galvą - jie nepalieka vietos raukšlėms atsirasti ir prideda moteriškumo. Mano pirmieji 2 kg nukrito nuo krūtinės. Turint galvoje, jog ten ir taip tik 2,5 kg buvo... Žodžiu, liemenėlę dabar nešioju tik dėl to, jog buvau taip išmokyta ir kitaip jau nemoku.

ADIS - atsiprašau, kad kišuosi į jūsų pokalbius, bet kas paskatino tave darytis tiek daug tyrimų? juk primityviai įsivaizduojant krūties vėžį atrodo kažką turėtum jaut būtent ten.........
Dėl tyrimų tai čia jau tiesa - lankausi privat. klinikoje - niekas per penkerius metus net nepaprašė liemenuko atsisegt iš kitos pusės - kaip dar galima išsitirt, jei ne pačiai prieš veidrodį? kiek žinau, mamografijos iki 40 m. nedaro - ten lyg per tanku dar, kad kažką įžiūrėtų..........

Stiprybės ir sveikatos jums visoms - žaviuosi jumis - vis užsuku, atrodo kai kurias jau net pažystu - labai daug gaunu su jumis neakivaizdžiai pabendravus.
Ačiū jums

kad vyrai bailiai - nu kas tau per naujiena mano tėtis parinasi kad eilinį tyrimą darys. o kadangi normalaus kraujo tyrimo šeimos gydytoja į siuntimą nesugebėjo perrašyti, tai teko už rankos vestis, kad pasidarytų normalų. kitaip nėjo - sako toj poliklinikoje mokamo nedaro. taip kad matyt vyrui baimę irgi reikia "iššnekėti", o tau tai visa išklausyti ir už rankos nuvesti
na, o apie svorį - nu matai kokiais skirtingais keliais būdais grįžtama į paauglystę aš irgi - kaip paauglė - 1 laipsnio nutukimas - nuo nervų. o taip gražiai gyvenau su normaliu svoriu.

Tai, kad nejaučiau ir neįtariau, nei maudė, nei tempė, nei kokių guzelių, sukietėjimų ar kitokių problemų buvo. Tik vieną gražų rudens vakarą belyginant nusmelkė ranką aštrus skausmas ir neliko jėgos. Puodelio arbatos nepakeldavau, durų neatidarydavau. Kadangi diagnozė pagal mano nusiskundimus + pabandykim, turėtų padėti, bet kuo toliau tuo blogiau, tai ir vaikščiojau nuo vieno prie kito su viltimi, kad kažkas pasakys, kas man yra ir pagydys. Skausmas toks būdavo, kad miegoti negalėjau, krito svoris ir siaubingas prakaitavimas. Gydytojams atrodė, kad nedaug viso 5 kg. Bet su mano sudėjimu gana daug. Beskaitydama internete ir beiškodama ligos vis užliūdavau, gali būti, kad tai paraneoplaziniai sindromai, kurie pasireiškia, esant vėžiniams procesams, į tai kreipė ir padidėjęs PTH (Paratiroidinis harmonas), bet nejau aš protingesnė už medikus, vijau tą mintį, kuo toliau. Šiaip gal būsiu nesuprasta, bet yra likimas, kažkodėl vienam nustato atsitiktinai pirmas stadijas, kitam tik toli ligai pažengus. Tai va, tas likimas ir veikia tokiu būdu. Kiekvienam savo.
Vi, nekokia mano nuojauta. Gal aš jos garsiai neskelbsiu. Norėčiau klysti. Tą nuojautą stiprina tai, kad vėl didėja tas nelemtas PTH, o skydliaukė be pakitimų. Dar pažastyje toks riešutas tupi. Gal jis tupės ir tupės, ir tupės, ilgai ir nuobodžiai. noriu, kad taip būtų.

Net nežinau, ką čia tokio protingo parašius... Esu tik žarnyno padarų „specialistė“, jau supratusi, jog viskas yra Dievo valioje. Interneto šnabždalų nustojau klausytis. Gana. Jau žinome, jog padarėme viską, ką galėjome padaryti. Toliau reikia gyventi lyg niekur nieko kol gyvenasi ir nenuodyti to kas liko. Aišku, lengva pasakyti, o gaunasi nevisai taip dailiai kaip norėtųsi. Bet niekas nenuginčys, kad jau suvis nesigauna. Šitoje virtualioje erdvėje į mus, Betelgeiz, Rasytę ir kitas žiūri nemažas būrelis žmonių, tikinčių mūsų istorijų gera pabaiga. Tai nejau dabar mes juos nuvilsime ir paliksime raudančius? Negalime būti tokios žiaurios. Gal po kokių 10 metų, kai visiems įgrįs mūsų senoliški marazmai ir jie mūsų šito paprašys. Sakys, žinot ką babos, eitumėte jūs apie savo menamas ligas kur nors kitur rašinėti, nes čia jūsų vėžiais jau seniai niekas netiki. Neteisūs jie bus, aišku, bet teks pėdint kitur.

Žinai, maximoje vos ne 50 proc. atpigino Ararat Nairi konjaką, pagamintą kai mes dar jaunos buvome. Labai gerai naikina hormonų perteklių ir išplauna neigiamos informacijos sankaupas.

Norėjau parašyti ką nors protingo, o gavosi, kaip visada...

Oi, Vi, kad tavo žodžiai tiesiai dievui į ausį. Protingiau neįmanoma parašyti. Prisiimame sau tam tikrą rolę. Aš gelbėdama save, gelbėti bandau kitus. Drąsindama kitus, drąsinu save. Ačiū, kad padedi.
Buvau sunerimusi dėl tavęs, galvojau, kad jau nusistatei sau nekokią diagnozę, viskas gerai, su tavim. Mintys šviesios ir aiškios.
Žiūrėsiu ar yra konjako Šiauliuose, turėtų būti. Kai laukiausi antrosios, gelbėtojas buvo nuo gimdos spazmų, taip begurkšnodama ir išnešiojau. Geras vaistas, spazmus nuima nuo visur, nuo smegenų taip pat.

Mergaitės, tai kad nedaug tų "populiarių" moteriškų vėžių yra. Gimdos kaklelio (PAP tyrimas), gimdos kūno, bet jis retai būna, nelinkęs metastazuoti ir kiek žinau sėkmingai gydomas , dar ten visokie vulvos ir kiti vėžiai bet kad tikrai reti jie nu ir kiaušidžių. Vi_, pasidaryk būtinai CA -125. Čia kiaušidžių markeris. Jis beje būna padidėjęs ir esant endometriozei. Kainuoja 25 Lt onkologijos institute, rezultatas būna po 2 valandų. Tiesa, 20 proc. nieko nerodo ir be abejo jis gali būti klaidingai didelis. Šiaip jei įtartum sau kiaušidžių vėžį tai tikrai būtų ne mažesnė nei 3 stadija, nes kitu atveju jis nejaučiamas, neišplitęs "silent killer" vadinamas. O nuo 3 stadijos kai jis jau išplinta tada galima jausti. Tai vat jei metastazuoja į žarnas galima jausti diskomfortą žarnyne ir sutrinka tuštinimasis, gali apimti šlapimo pūslę, tada diskomfortas šlapinantis arba dažnas šlapinimasis, pirmiausiai metastazės dažniausiai apima taukinę (omentum), tokioje stadijoje dažnai jo randama vietiniuose limfmazgiuose ir beveik visada išplitusio kiaušidžių vėžio atveju bent jau mikrometastazių randama pilvaplėvėje. Beje, dar vienas požymis yra skysčio (ascito) kaupimasis pilvo ertmėje. Tai yra svoris krenta o pilvas didėja. Nors mano mamai 3c stadija o nieko nejautė, nei to ascito buvo, nei pilvas didėjo nei žarnyno veikla sutrikusi buvo. Tiesa kaip suprantu, žarnyno veikla jau būtų artimiausiu metu sutrikusi. Darė jai irgi tą tiesiosios žarnos tyrimą ir nieko nerado. tačiau metastazė jau buvo priaugusi prie išorinės žarnos sienos ir dėl to operacijos metu teko išpjauti ir žarnos sienelę... Šiaip kadangi vis tiek tas markeris klysta, tai vienintelis būdas rasti šitą vėžį yra darytis echoskopijas ginekologinių apžiūrų metu, lyginti nuotraukas su ankstesniais laikotarpiais, ką aš labai reguliariai dabar darau. Ir pasakysiu, pagrindinė nediagnozavimo problema yra gydytojų patirties trūkumas. mamos atveju auglys buvo abiejose kiaušidėse, jos buvo baisiai išdidėjusios, iki 5 cm dydžio ir paskui onkologai auglį apibūdino kaip "ribotai paslankų". vadinasi, ginekologinės apžiūros metu turėjo apčiupinėti ir pastebėti, kad ten toli gražu ne cistos ir pirma padaryti tyrimus o tik po to užsiimti pjaustymu. O buvo atvirkščiai - pirma "išoperavo cistas" vietiniai šundaktariai ir tik operacijos metu pastebėjo kad ten ne jos... Na, be abejo, ir tos metastazavimo vietos yra neprieinamos tyrimams - kol pilvas neprapjautas neištirsi nei tų vietinių limfmazgių, nei taukinės metastazių, ypač jei mažos, nei pilvaplėvės. Taip kad sunku diagnozuoti šitą ligą kol ji neišplitusi, labai sunku. Dažniausia atsitiktinai tik

Mama vis tik nesidarys papildomo krūtinės ląstos rentgeno, na gal ir gerai. pasidarysim tarp laikotarpių papildomai markerį ir žiūrėsim. Po tokio praeitos savaitės streso į tų ligoninių pusę net žiūrėti nenoriu. Nežinau, reiks pasiklausinėti - iki šiol tai tikrai niekas nuotraukų rentgeno neduodavo, ten vos ne vos kortelę kad į rankas įduotų pavyksta išsipešti. Visi bijo, kad pamesime... Nors gal kažkaip galima. Man irgi geriau būtų saugiai kaupti ir žinoti kad savo gavome.

Man tai kaip ir Vi_, jei tik kas suskausta, ar maudžia tai iš karto pradedu galvoti koks vėžys čia galėtų būti. Tikra paranoja. O iš tikro tai niekaip pats žmogus nejausi kur ir kas organizme darosi. Kažkaip nemanau kad Vi_ galėtų moteriškas vėžys būti - iš to ką aprašei kol kas nėra jokių panašių požymių.

Čia matyt, kiekviena ligoninė savo tvarką turi. KMUK visas nuotraukas man duoda, (KT taip pat), net jeigu nepasiimu, vėliau paduoda. Liepia saugoti, nes jų prireikti gali, tai saugoju ant spintos.

Graži šiandien diena, pavasaris įsilinguoja.

gal kas esat gavę chemiją tabletėm? kaip supratom, tai lengvesnė chemija, nei lašalinėm Mamos toks tolimesnis gydymas laukia. Kažkaip apsipratom jau su ta liga. Visi. Ir mama... Gal kad oras toks gražus- viskas šviesesnėm spalvom žiūrisi...
Tik tiek žinių, kad jos limfoma- stubure ir skaitosi neišgydoma. bet kaip supratom- galima pristabdyt ir normaliai dar kažkiek gyventi...

Mano tėtis gavo. gauna hormonines injekcijas į pilvą, ir tabletes gerti. ar stipriau ar lengviau veikia tikrai nežinau - bet bent jau šalutinius poveikius turi tokius pačius kaip ir lašalinės.
o dėl pripratimo - na taip jau būna, kad imi ir susitaikai su tuo, kas neišvengiama.. širdies gilumoje skauda, bet pakeisti nieko negali, ir taikstaisi.... Kažkur skaičiau kad susitaikymo su diagmnoze procesas toks pat psichologiškai - kaip ir gedėjimo. ta prasme - panašūs jausmai, tapatūs etapai...
LAIKYKITĖS

Mano tėtei diagnozavo skrandžio vėžį, padarė operacija ir paskyrė chemoterapija ir švytinimą kartu. Ar yra kam tai darę? Man kartais atrodo, kad čia kažkoks eksperimentas.... Pasidalinkit patirtim jei kam yra taip buvę. Be to girdėjom, kad kai atlieka švytinimą reikia gerti konjako po šaukštą kas dieną. Gal ir apie tai kas nors žinot?
Ačiū