Onkologinės ligos 5

Aš labai džiaugiuosi, vis laukiau žinių iš jūsų padangės.
Šiurpuliukai nubėgo, perskaičius. Gerai, kad visa išgąstis tik trumpalaikė. Stresai, stresiukai... turbūt šiandiena ilgam įsimins. Svarbiausia, kad remisija - na ir toliau taip.
O Jums nuotraukos į rankas nedavė, ten turėtų kažkas matytis, jei būtų buvę metastazės. Bet baisu iš esmės, gerai, kad nebūna prie Jūsų ligos tokių metastazių, o jei būtų, o jų ten nėra. Gydymas, kai jo visiškai nereikia? Nors gal kompiuterinis tomografas dar tokius dalykus rodo, gal patikslina? Tiesiog laimė, didžiulė laimė, kad apsiriko tik įrašydami ir kad laiku susigaudė.
O kaip su anuo ligoniu, ištikrųjų, kaip? Kažin ar atras kieno nuotrauka aprašyta Jūsų kortelėje, ar išvis ieškos?

Žinokit manau kad neieškos, ten bardakas. Tai man jau ir buvo kilusi mintis tą nuotrauką iš jų atimti ir lėkti kur nors konsultuotis kaip ten iš tikrųjų - matosi kas nors ar ne. Tai tuo metu jau kita pamaina rentgene buvo prasidėjusi (anas gydytojas tipo po budėjimo buvo pavargęs) tai daktarė pati nuėjo paprašyti kad dar pažiūrėtų kitas daktaras. tai pažiūrėjo ir pataisė. Nors neramu man dar iki galo, kas kiek laiko galima rentgeną darytis - privačiai jaučiu dar reiks padaryti kad visai būtų ramu kad dabar nieko nesumaišė ir kad tikrai nieko ten nėra.

Sveikos mergaites, cia as buvau rasyte, bet jau isaugau is to mazybinio malonybinio kreipinio.

Dziaugiuosi Betelgeiz, kad tai buvo tik apmaudi klaida, tokiu deja pasitaiko musuose, svarbiausia, kad Jums viskas gerai.

Siandien puiki diena, sveikinu visas moteris su ja, o visas rasancias cia dar ir stipriai apkabinu.

"Gyvenimas - rasos lašelis.
Tegu tik rasos lašelytis.
Gyvenimas mūsu....."

Su žydinčiais ir kvepiančiais linkejimais

Čia Jums turbūt darė plaučių rentgeną? Šaip, kas pusę metų. Man kartojo po mėnesio, neaiškumų buvo, tarpkito nuotrauka pati labai „nešvari“ buvo, perlenkta keliose vietose ir apdulkėjusi. Vyras nustebo, kad ant tokių nekokybiškų juostų daro plaučių rentgenogramą. Po mėnesio, kai atvykau kitiems tyrimams, gydytoja nusiuntė pas kitą rentgenologą konsultuotis, jis tik pažiūrėjo ir sako, reikai kartoti. Aš taip ir apmiriau. Pakartojo, parašė vaizdas be pakitimų, toks kaip prieš mėnesį. Taip ir liko neaišku yra tos granuliomos, nėra? Kiek skaičiau, tai nepiktybinis dalykas.
Šiaip kartais nuotrauką kartoja iškart, tą pačią dieną, kai ji nesigauna. Aišku, to rentgeno kuo mažiau tuo geriau. Neišdurnumo kartojama. Jūs galit nekartoti nuotraukos, o ieškoti dar vieno specialisto, kuiis pažiūrėtų ir nuspręstų ar viskas gerai ir ar reikia kartoti.


deganti, sveika atsinaujinusi, sakai užaugai. Įdomų niką pasirinkai, tikiuosi viskas gerai tavo gyvenime?
Ačiū už linkėjimus ir už gerumą.

Adis aciu uz grazius zodzius, nikas ir man paciai patinka, ilgai rinkausi, ir tai butent tai kuo siuo momentu gyvenu. Sveikatyte mano gera, tuo tikiu, dar vis ruosiuosi eit tikrintis, na kovo 11 bus 4 metai po chemoterapijos paskutinio seanso, tad reiks uztvirtinti manau remisija O gyvenimas mano, toks banguotas, tiksliau tikrai degantis, viskas kas gali ivykti zmogui jo gyvenime tiek asmeniniame, tiek visuomeniniame su manimi ir vyksta, kazkada labai graziai sakeme, kad zmogui Dievas duoda tiek kiek jis gali pakelti, tikriausiai mano jegos begalines, nes gyvenimas nepagaili isbandymu

Del nuotraku rentgeno, istikruju reikia daryti tiek kiek reikia, jei kyla nors maziausias itarimas, jau geriau pasidaryti nei delsti, rentgenas aisku sveikatytes nepriduoda, bet jis reikalingas. Geriausia butu, kad Jusu nuotraukas apziuretu visad tas pats specialistas, as pvz saviskes susirenku is visur, pasiimti taikrai galima ir imanoma, ir eidama kitai apziurai nesuosi tas senas, kad butu su kuo lyginti.

Yra elektriniai tokie smulkintuvai( "blenderiai") , panašūs i kokteiliui plakti. Išvirus mesyte reikia palikti kažkiek tai sultinio ir viska i ta smulkintuva.Gaunasi mesos tyrele.

Pasityriau, galų gale... Visą savaitę ieškojo manyje to padaro – nerado. Bent jau virškinamajame trakte. Tiesa, dar liko vienas nepadarytas tyrimas (storosios žarnos), bet pasakiau, jog man jau gana. Gal vėliau, jei svoris ir toliau kris... Didelio džiaugsmo nejaučiu, nes betyrinėdami prisikabino prie moteriškų dalykų. Dėl jų teks pratęsti medicininius knibinėjimus po 3 savaičių. Iki to laiko patarė pasidaryti visus vėžio žymens tyrimus. Leido suprasti, jog visko gali būti...
Prieš 2 savaites teko nuleisti kiek ašarėlių irgi onkologine tema... Į stuburą tarp menčių įsimetė žvėriškas skausmas. Buvo jau penktadienio popietė, tad „gydytis“ teko telefonu pas pažįstamą neurochirurgą. Jo diagnozė buvo tokia: arba stuburo išvarža, arba destrukcinis reiškinys, sąlygotas auglio. Prie šios žinios pridėjus krentantį svorį, valandai patapo labai liūdna, tad ir pažliumbiau mažumėlę. Vargais ne galais pratempus savaitgalį, buvo nuspręsta daryti MR, bet reikalas sustojo dėl gelžgalių, palikusių po tulžies šalinimo operacijos – neaišku galima tokiu atveju daryti MR ar ne. Paskambinau dėl šito mane operavusiam chirurgui, jis mane tėviškai nuramino: vaikelį, niekur tu neik, mes tave čia vietoj per 3 dienas ištirsime, ir stuburą ištirsime, nėra ten pas tave jokio auglio, pirmadienį laukiu tavęs atvykstant, gerai?... Taip ir buvo. Tik užtrukome kiek ilgiau – 5 dienas.
Ir iki šio pasibuvimo ligoninėje žinojau, kad mano gydytojas yra geras žmogus, tačiau dabar jaučiuosi stačiai pritrėkšta mažų žmoniškumo stebuklų, kuriuos jis daro kiekviename žingsnyje – tyliai, be pozos, it savaime suprantamus dalykus. Ir vėl likau neatsidėkojusi, bet prigrasiau tai padaryti po kelių savaičių. Jau turiu idėją...

Vi - laikykis.. sveikinu su gerais rezultatais ir geru gydytoju - gera kai gali pasitikėti ir stiprybės laukiant naujų tyrimų.
tik nesupratau - kodėl visus žymenis liepė darytis? aš ko gero kažką painioju juk jei auglys jau buvo kažkoks surastas, tai kitų žymenų ir nebeieško ta prasme, kad tas pats žymuo ir metastazėse, jei jų yra lieka?

Vi, atvirai, labai džiaugiuosi dėl tavęs. Laukiau žinių. Džiaugiuosi, kad turi toki nuostabų gydytoją. Viskas bus gerai. Puikiai žinai, kad net patys baisiausi atvejai ir ligos nėra tokie baisūs, kai juos laiku nustato. Tegul ištyrinėja, išžiūrinėja kiekvieną centimetrą, tik kad nepervėlai. Skaičiavau - per du metus (tiek laiko ieškojau ligos) aplankiau 23 gydytojus, kiekvienas tik iš savo siauros srities pasižiūrėdavo ir sakydavo - nieko blogo nematome. Galvojome reikėtų ligoninėje viską išsitirti, neturim pažįstamų medikų: nežinojau kaip gultis, kaip tirtis, kai niekas neguldo. Dariausi pati tyrimus, kiek mano galvelė nešė. Visos diagnozės buvo tik iš mano žodinių nusiskundimų. Pradedant ataugomis, epikondilitais, miozitais, raiščių uždegimais, bursitais ir kitokiais -itais, baigiant hipochondrija ir psichologinėmis problemomis.
Buvome Grybo klinikoje grybauti, ten neurologė paskyrė stuburo KT. Rado ataugų užuomazgas, na neturėtų nuo jų rankos ir tarpumenčio skaudėti. Vėl diagnozė - sveika. O po mėnesio vėžys - IV stadija ir onkologo pasakymas: ar jums per tuos du metus kas nors normaliai tyrė krūtis. Banalu. Nusivaryti iki tokios stadijos, lankantis pas medikus, leidžiant pinigus (kažkur apie 4 t.) Kadangi šeimos gydytoja buvo įsitikinus, kad neturiu ką veikti, tik pas medikus slankioti, tai pradėjau privačiai eiti. Tiesa, ginekologą valdišką aplankydavau į metus kartą (nes ten mano galva problemų pas mane nebuvo ir negalėjo būti - (pataupiau))- tepinėlį paėmė - viskas, net nepaklausia, ar krūtis moku pasitikrinti, ką jau apie kokią nors jų apžiūrą bekalbėti. Kai nustatė ligą, man palengvėjo, šeimos gydytojai taip ir pasakiau: man palengvėjo. Net tokia baisi diagnozė pradžiugino - pagaliau, pagaliau bus gydymas ir kažkoks aiškumas.
Todėl ir džiaugiuosi dėl tavęs. Gerai, kad liepė, žymenis daryti, gerai, kad daro. Atmes visus įtarimus, patikrins visas galimybes, įtikėtinas ir neįtikėtinas, dėl to paties vėžio. Ramiai gyvensi, nesuksi smegenų, pagaliau neliks nė mažiausio pagrindo įtarinėti šią ligą ir napasigausi kokios nors psichologinės ligos, nes baimė - galinga- ji gali kitos srities ligoniu padaryti.
Banalus pavyzdys, prikalbinau šiaip taip vyrą išsitirti kraują, 45 gimtadienio proga. Privačioje klinikoje padarė visus kraujo tyrimus pagal amžių: cukrų, cholesterolį, bendrą kraujo, prostatos vėžio markerį. Rezultatas - labai užkilęs cholesterolis, reikia gydymo (neramu, nes maistas mūsų tikrai neriebus ir šiaip vyrauja necholesteroliniai produktai), būtume net neįtarę.
Šeimos gydytoja, bent mūsų, geriausiu atveju, atliktų tik paprastą kraujo tyrimą. Džiaugiuosi priklabinus jį ryžtis tokiam dideliam žingsniui, beje pagyrė, kad atlieka tokius tyrimus, bet čia privati klinika, neprivačioje duotų suprasti, ko vaikštai sveikas būdamas - ligų ieškai.
Todėl dar kartą sakau, kaip gerai, kad sutikai tokį dėmesingą ir atidų gydytoją.

Azalija ir adis, ačiū už palaikymą besidžiaugiant ar nerimaujant.
Azalija, manyje auglio iki šiol, ačiū Dievui, dar nerado, tačiau turiu neatsiejamą auglių palydovą – krentantį svorį, kurio priežastis kol kas neaiški.
Žinai, adis, tu palietei tai, apie ką aš mąsčiau ligoninėje ir iki šiol apie tai galvoju – diagnostikos problemą. Valdiškoje medicinos sistemoje nėra tokios įstaigos, kur galėtumei išsitirti kompleksiškai, t.y. kur kelių sričių specialistai kartu susėdę galėtų pasvarstyti ir nuspręsti, kodėl ligoniui skauda, krenta svoris ir pan. Tai supranta ir mano gydytojas, tad karts nuo karto imasi diagnostikos misijos organizavimu savo išgalėmis. Nemanau, jog jis tai daro dažnai, bet man pasisekė. Iki šiol nesuprantu kodėl.
Apie diagnostikos galimybes. Mano pagrindinė bėda, sukėlusi susirūpinimą, - krentantis svoris, nors valgau, kaip didelė. Jei svoris krenta dėl onko-padaro, šis turi būti jau ganėtinai ūgtelėjęs. Tokio ir dairėsi, bet nerado. Besitirdama supratau, jog I-II stadijos padarų jie nemato, kol stačiai nosimi prie jų neprisiploja. Tokia „nosimi“ virškinimo trakte yra endoskopas, MR (pastarojo VGPUL‘e jie, deja, neturi) ir iš dalies KT. Su endoskopu man buvo įlindę tik į tiesiąją žarną (rektoskopija). Brrr... Į skrandį nelindo dėl stuburo skausmų. KT darė tik stuburo. KT panaudojimo specifika tokia – jei nori ką pamatyti, turi iš anksto žinoti į ką konkrečiai žiūrėti, t.y. ji naudojama jau nustatytos patologijos patikslinimui.
Kas dėl ginekologinių tyrimų – atliko tik bendrą apžiūrą ir išorinę bei vidinę echoskopijas. Vidinė echoskopija parodė lyg ir kažkokį neaiškų darinį gimdos viduje, tačiau „lyg ir“ dar nieko nereiškia. Kiti tyrimai yra brutalesni ar net žalojantys ir atliekami tik jei tikrai reikia. Vieną tokį man ir planuoja daryti. Kiaušidės, kaip supratau, išvis yra „nekalbus“ dalykas – prabylantis, kai jau būna per vėlu. Apžiūrėjo mane ta pati gydytoja, kuri dalyvavo tulžies akmenų ir miomos šalinimo operacijos metu. Darant laparoskopinę operaciją, jie pakeliui užmetė akį į visas mano žarneles ir moteriškus dalykėlius – nieko vizualiai patologiško neįžiūrėjo. Taip ir užrašė, jog išoriškai viskas atrodo OK, bet dėl viduje esančių problemų jie nieko negali pasakyti.
Svoris gali kristi ir dėl skydliaukės problemų. Su echoskopu apžiūrėjo ir ją – viskas OK.
Taigi, buvo atlikti tik instrumentiniai, nežalojantys tyrimai, bandant aptikti akivaizdžią patologiją. Sudėtingų, brangių ir daug pasakančių kraujo tyrimų nedarė, nes neturi tam techninių galimybių, o ir laiko buvo tam mažoka. Patarė juos pasidaryti privačiose bei turtingesnėse įstaigose ir sugrįžti su rezultatais atgal. Jei rezultatai parodys ką nors blogo – vėl tirs, tik šį kartą be pasigailėjimo.
Summa summarum – net ir turint išskirtines išsityrimo galimybes, kokias turėjau aš, aptikti tą padarą ankstyvosiose stadijose, yra gan keblu. Žinant tai, dabar man it pasityčiojimas skamba raginimai bent kartą per metus pasitikrinti pas ginekologą. O ką tai duotų?

O baigsiu savo rašymą šviesesniu dalyku. Kažkodėl norisi, kad ir jūs žinotumėte, kad Vilniuje ištikus rimtai abdominalinei bėdai su greituke pateksite štai pas tokį gydytoją... Kažkurią dieną po kelių ekstra-operacijų, o tai kaip minimum 8 val. ant kojų, jis jau nepajėgė nuslėpti nuovargio, bet ir toliau lakstė ir visais rūpinosi. Užmatęs mane bevaikštinėjančią koridoriumi, įlipo į liftą ir nugarmėjo žemyn, po kurio laiko sugrįžo ir priėjęs be žodžių ištiesė sugniaužtą kumštį, besirengdamas kažką duoti. Paėmiau, o ten nieko ypatingo – ne saldainiai, o tik vaistai. Padėkojau, kaip už savaime suprantamą dalyką, ir tik vėliau supratau, jog buvo nusileidęs į ligoninės vaistinę ir už savo pinigus nupirko spec. vaistukų, kad man rytoj bjaurios procedūros metu ne taip skaudėtų. Ir tai ne vienintelis žmoniškumo stebuklas, kuriuos teko iš jo patirti. Linksmiausia, jog jis mane, vos ne klimaksinę moteriškę, vaikeliu vadina. Vaikais vadina ir visą savo personalą. Beveik visi pokalbiai su mumis baigdavosi žodžiais – na, vaikai, gerai... bėgu aš į operacinę...

Vi, yra gerų medikų, susidūriau ir aš. Pradėjo leisti chemiją, pirmas kartas - sėdėjau tokiam odiniame krėsle KMUK dienos skyriuje, atėjo manoji gydytoja (antroji, dvi aš turėjau, studijoje dalyvaudama) atsitūpė priešais mane, rankas mano paėmė į savąsias, palaikė -be žodžių - viskas, galvą man paglostė ir nusišypsojusi nuėjo. Visą gydymo laiką jutau jos nepaprastą gerumą, chemija nebuvo tokia baisi, vien dėlto, kad gydytoja maloni buvo. Vėliau jau, kai auglys atsinaujino, sprendė, ką daryti. Sako visą savaitgalį skaičiau užrašus, konferencijų konspektus, med. literatūrą, ieškojau sprendimo Jums (man). Savo savaitgalį skyrė mano problemoms, kai turi šeimą ir mažus vaikus. Jokių pinigų neįsiūlėm, nesugebėjom...

Liga sunkiai diagnozuojama - čia jos specifika. Aš pasidariau fatalistė. Galvoju, kad kiekvienam savo, gauni tai, ką turi gauti.

Kaip pati jauti? Ar yra, kas nors? Intuicija pasako, dažnai pasako.
Ar nesilauja vis svoris kristi? Neprakaituoji?

. Linksmiausia, jog jis mane, vos ne klimaksinę moteriškę, vaikeliu vadina. Vaikais vadina ir visą savo personalą. Beveik visi pokalbiai su mumis baigdavosi žodžiais – na, vaikai, gerai... bėgu aš į operacinę...
[/quote]

Duok Dieve tokiam zmogui sveikatos ir stiprybes,kad jis ilgai dar galetu savo siluma skleisti pavargusiems ir liga kenciantiems zmonems .