Onkologinės ligos 5

gera ideja del klubo
o as ir greit pastojau, ir nestumas idealus ir mergina kol nepradejo vaiksciot ramumo isikunijimas buvo Mes saviske vadinam visaip - ir Rusniuku, ir Ru

Siracusa,
Savosios Rusnės nuotraukytės nedėsiu. Supyks. Tik pasakysiu, kad mane manoji Rusnytė seniai praaugo per gerą plaštaką.
Rusnių mamytės auginkime ir toliau savo rusnytes, mes joms labai reikalingos.

Mūsų visų (ne tik rusnių) šeimos - didelė priežastis sveikti.

Vyturėli, pasiskaičiau tavo mintis apie gydymą Anglijoje ankstesniame forume. Viskas pasidarė maždaug aišku. Jei yra kažkokių pasikeitmų parašyk, jei nėra - tada gali ir nesikartoti.

Naujienu jokiu..viskas tas pats..Tik buvo isgasdine,kai nuejau i poliklinika pasiteiraut apie sekanti vizita pas gydytoja(buvau pametus ar negavus siuntimo),tai pasake,kad man nebereikia daugiau lankytis-jei nieko nerado,tai ir neberas...Viskas gerai baigesi,nes po savaites siuntimas atejo...
O va kai sugalvojau pastikrint(del visa ko) gimdos kakleli,nes atejo laiskas apie tai...-pasake ,mes net tepineliu neimam dazniau nei kas treji metai...
tai vat..nieko naujo Anglijos medicinos padangeje...

ne ne ne ne ne ne ne NEEEE!!!! Nėra jokio vėžio, niekas nuo jo nemiršta, Nenoriu
Net Jurga ir ta numirė. Ar čia ženklas? Tyčiojasi iš visų mūsų likimas. Nekenčiu, nenoriu... Ne ne neeeee

Kodėl iš mūsų? Neigimas problemos nepanaikina, paprasčiau ramiai ją priimti ir spręsti, jei ji yra ir jei sperndžiama. Jei jos nėra - nekurti. Kiekvienas su savo likimu, gimimo laiku, taip pat mirties. Būdas - kaip mirsim - gal net netoks svarbus. Gyvenimo dialektika.

O aš tai žinokit norėčiau nieko nežinoti. Nei kada kas mirs nei nuo ko nei kaip. O dabar nervai nelaiko . Kas neskaitėt šiandienos L.ryto tai ir neskaitykit. Pikta aš ant Urbonaitės. Nu ir kam taip rašyti? Numirė Jurga. Nuo vėžio. Numirė. Ir dar daug žmonių numirė. Amžiną atilsį. tikrai niekas geriau nesupras kaip skauda kaip tie kurie serga ir kurių artimieji serga. Ir mano vyro bendradarbė nuo skrandžio vėžio per 2,5 metų numirė. šiandien sužinojau...
Bet kam rašyti kaip žmogus kankinasi, kas jam nutinka prieš mirtį? Žmogų reikia atsiminti tokį koks jis buvo gyvas o ne aprašinėti jo agonijas... Nieko žinoti apie tai nenoriu. tai atima viltį. Paskutinę viltį. palieka tik baimė ir neviltis. geriau nežinoti, geriau laukti, tikėtis, viltis, o kai bus blogai pergyventi kažkaip. Bet pergyventi tik vieną kartą. O dabar tie straipsniai spaudoje tai kiekvieną kartą skaudina. Tie kurie rašo turbūt jei suprastų taip nerašytų...
tai va visą dieną šiandien spaudos prisiskaičiusi kaip žemes pardavusi vaikščiojau. Atsiprašau kad išsikraunu čia
Vi_, kaip Jums sekasi, kaip Jūsų ir vyro sveikata, lygtais tomografijos laukėt?

Man irgi keistas tas Urbonaites straipsnis o ji pati remisijoje?

Betelgeiz, labai tave gerai suprantu. Gal tu ne taip išsiaiškinai mano ankstesnį pasisakymą, tiesiog kaip galima neigti tai, kas yra... Yra ta liga, neik neneigęs yra, kaip ir kitos sunkios ligos. Ar norėtum nežinoti apie mamos ligą ir, kad ji nežinotų?Juk žinojimas leidžia rinktis kaip gydytis, pas ką gydytis, iš viso nesigydyti. Pagaliau padaryti tai, ką ilgą laiką atidėliojai, kaip aš - išvažiavau į Paryžių, o tai būčiau tempus ir tempus. Dažniau aplankau savo tėvus, jaunystės drauges, susirašom, kai tik galiu susitinku. Jau užmiršus buvau, kad tokios yra. Vis laiko nebuvo (greičiau tai noro). Vyras per darbus galvos nepakeldavo, dabar kartu daugiau laiko praleidžiam. Praeitą savaitgalį išsitempiau visą šeimą į Palangą.

Tiesiog mane suerzino - atėjo išliejo emocijas ir pradingo. Netrūksta čia tų emocijų ir taip, ypač paskutiniuoju laikotarpiu. Todėl taip ir drėbtelėjau, nesu aš . Atsiprašau už grubų žodį. Žinau, kad neteisi esu, kiekvienas gali užeiti ir išsakyti savo mintis ir jausmus. Ką padarysi, kad padrąsinimai man labiau patinka...

Urbonaitės rašymo stilius grubus, skaičiau jos straipsnį apie a.a. Jurgą, berods M&M žurnale, tai nelabai jis man, nelabai...

Tau sunku, nes tolstat nuo gydymo, atrodo džiaugtis reikėtų, bet iš visur tik grėsmė lenda, todėl ir norisi būti stručiu... Patikėk man tas pats būna, bet gera, kai turi kam pasiskųsti, kad ir tau.

Geriau parašyk kaip tavo mamai sekasi, kaip tau pačiai, gaivos įneši.

Tai be abejo apie savo ligą, galimybes ir prognozes mano nuomone tikrai reikia žinoti. Bet vat kai visi laikraščiai pilni straipsnių tai vis verčia savo bėdas iš naujo prisiminti. Ir šiandien sveikatos gide vėl rašo. Geriau rašytų apie naujausius vaistus, tyrimus, viltis, tikrai apie pagijusius (kuriems praėjo 5 metai nuo diagnozės ir liga neatsinaujino). O dabar paskaitai kaip laikraščiai liaupsina "pergales prieš vėžį" kur pasisako žmonės ką tik po operacijos ar chemoterapijos kas tikrai dar nereiškia pergalės. Tai visi sveiki ir nesusidūrę ir galvoja kad viskas pagydoma, kad viską įmanoma laiku diagnozuoti. Ir aš panašiai galvojau. tai vat jau vakar irgi kažkaip nebeišlaikiau
O vat dar kovo pradžioj jau arteja vel tyrimai, tai jau psichuoju iš anksto. Man pačiai tai kažkaip kol buvo visi didieji gydymai tai turbūt per daug pervargdavau emociškai o gal dar ir smegenys informacijos pilnai nepriėmė bet atrodo kad mažiau nervinausi. Nu dabar tai visai kartais stogas važiuoja, naktim negaliu užmigti, dienom kaip zombis jaučiuosi. tikrai baimė tai nereali užtai jau atrodo kartais kad tikrai galvą būt visai gerai į smėlį įkišti
Bet jei bus viskas gerai per tyrimus tai bus 1 metai remisijos

Betelgeiz

Mane vakar suerzino kitas dalykas, kai į forumą įšokama kaip į ledinę jūrą, suklykiama ir neriama lauk.

Vietoj to, kad padrąsintų, mes išgąsdinami. Vai, – mano mama mirė nuo vėžio prieš 5 metus, vai – mirė prieš 2, vai - mirė teta prieš n –metų. Suprantu, kad pasiskaičius sukyla jausmai ir emocijos, bet mes, mūsų artimieji, čia - gyvi ir turim vienintelį troškimą, pasveikti ar bent pasiekti remisiją. Žinom kiekvienas savo ligai atitinkančią statistiką. Bet, kas yra statistika? Sausi skaičiai. Kai ateina ir sako mirė mano tėvelis, krikšto mama, sesuo, draugas prieš n- metų, tas žmogus jau tampa realiu, konkrečiu XX ar XY brangiu žmogumi. Statistika įgauna realumą. Stengiesi atsiriboti, kad tai to žmogaus, ne mano likimas, mano bus geresnis, kitoks. Norisi tuo tikėti. Viltis, viltis ir tik viltis mūsų atrama ir žinojimas, kad kažkas pagijo.

Kita kalba apie tuos, kurie čia ieško pagalbos , kurių artimieji išeina dabar, kuriuos galim suprasti, paguosti, nes tik vakar patarinėjom, kur kreiptis, ką skaityti, ką daryti , kad liga trauktųsi.

Drąsinti mus reikia, o ne įmesti akmenėlį į mūsų širdis ir žiūrėti kaip raibuliuoja jo sukelti ratilai.

Tiems, kam norisi pasakyti, man sunku, mirė mano artimasis prieš tiek ir tiek laiko, man jo trūksta, yra skyrelis Svetimo skausmo nebūna. - Pasidalinkim netekties sielvartu.

Gal aš neteisi, bet mums reikia pavyzdžių, kad mes galėtume kilti, o negrimzti.

Mielosios, kam jūs skaitote tuos laikraščius? Juose jau seniai neliko net elementarios pagarbos bet kam, apie ką rašoma. Viskas tik biznis. Neskaitau spaudos – kam varginti save kažkieno, visai man nesvarbaus, mintimis apie kažką, kad ir labai man svarbaus.
O dėl blogų žinių sakymo forume... Reikia čia truputį pabūti, kad atsirastų noras nutylėti vieną kitą blogą sužinojimą, o ypač tokį, nuo kurio ir pačiam rankos nusvyra.



Pastebėjau, jog mūsų patikros, o podraug ir pabijojimai, išpuola panašiu metu. Tikiuosi, jog virtualiai kartu galėsime atšvęsti jūsų pirmąjį gimtadienį, o mūsų... Net nežinau, ką mūsų situacijoje imti atskaitos tašku. Jei skaičiuoti nuo dienos, kai išėjome iš ligoninės, tai mes kiek vyresni gaunamės.
Dabar baimės kiek mažiau nei tada ligoninėje, iš kurios tik per plauką gyvi išėjome. Tai, kas būna pačioje pabaigoje, jau spėjome pamatyti. Atrodytų, jog nuo šito žinojimo dabar turėtų būti dar baisiau, bet taip nėra. Nežinau kodėl taip.

Na, bet nieko – dabar kiek pabijokime, kad vėliau didesnis balius gautųsi.



KT nukėlė į kovą. Gal taip ir geriau – vienu pabijojimu atbūsim ir šią naujieną, ir tradicinę patikrą. Maniškis jaučiasi pusėtinai. Labiausiai dabar vargina po operacijų palikusi skylėta pilvaplėvė – ištisai skaudena ir dar dieną-naktį tenka gyventi įspraustam į spec. korsetą. Antra vertus, ant pilvaplėvės skaudenimų dabar nurašomi ir kiti paskaudėjimai, tad dėl pastarųjų ne taip pergyvenama. Kai pati pasiligojau, ėmė vaikiškai pavyduliauti dėl to, jog aš pretenduoju tapti didesniu ligoniu.

Beje, Betelgeiz, o kur dingo katinėlis? Toks mielas buvo… Man visą laiką atrodydavo, jog čia jis ir rašinėja.

Sveikos,visos,...As retai,kaip pastebejot cia uzsuku,..Kai tik pasijutau geriau-o mano isgijimas tikrai labai sklandziai ejosi,gal tureciau jus drasint,bet isijungiau jau i aktyvu," sveiko" zmogaus gyvenima, ir jus apleidau....

taciau ,ypac artejant tikrinimams, pasujuntu jusu pasiilgusi...Nenoriu but savanaude,kuri tik bedai istikus atsirnda,bet gal manes nepasmeksit...
Cia jus daug rasot apie REMISIJA...Nesu gerai pasikauscius terminologijoje,bet kiek suprantu tai ramybes laikas ...Bet ar jos pradzia galima ivardint data? Maniskiai daktarai man to irgi nepapasakos-tad klausiu pas jus..Kas ta remisija ir kaip ji "nustatoma"...