Mišrios šeimos

Mergaites nesipykim Kiek zmoniu tiek nuomoniu....
Kad kinai greit ismoksta kalbos tai abejoju, girdejau,kad amerikoj net prekybos cntruose aptarnaudami amerikiecius jie tikrai nekalba angliskai... Nezinau ar cia tiesa, bet ne karta tai teko girdeti. Arba lenkai paziurekit, jiems isvis nesvarbu kokioj saly, kalba jie sau lenkiskai ir galvos nesuka, dar nori padaryti antra kalba po anglu.... Man tik sypsena kelia, tokie ju norai...
O kad vaikuciai turi moketi tevu kalbas tai manau tikrai... Kadangi mes su vyru laisvai bendraujame angliskai, tai manau seimoje bus kalbama angliskai ir su vaikuciais... O papildomai truputi paugejus galima leisti i privacias Lietuviu ir kitu kalbu pamokeles... Aisku ir pati mokysiu kiek galesiu... Ir cia tik mano asmenine nuomone

Nemanau, kad mes čia pykstamės, man ši diskusija tikrai labai įdomi, nes pati nesu susidūrusi tiesiogiai su žmonėmis, kurie nemato visiškai jokio reikalo išsaugoti savo gimtąją kalbą

Nereikėtų kalbos mokymo lyginti su balerinomis ir muzikantais...čia sakyčiau kitoks vertybių lygis, kitoks ir naudingumas, bet čia mūsų nuomonės ir išsiskiria

Gyvenu aš FR, čia lietuvio bloguoju niekas nemini, net atvirkščiai - nelabai žino kas mes tokie. Pliusas mums, bet ir didžiulė atsakomybė rodyti, kurti tinkamą įspūdį.

Aš labai sutinku, kad gyvendamas svetimoj šalyje, turi mokėti tos šalies kalbą. Tai yra svarbu, vien dėl to, kad galėtum būti visaverčiu toj šalyje.

Ir tikriausiai, kad išvykimo priežastys yra skirtingos, tai ir mastome skirtingai apie kalbos svarbą, o aš dar ir sugrįžti tikiuosi

Tiesa pasakius, man asmeniskai vienodai rodo, kas ka kalba apie mano saknis, tautas, kuriu kraujas teka mano gyslomis. Kad jos turi didele istorija ir nudiena, kuri isties nera rozine, daug galim rasti negatyvo, nes jie ne dievai, o zmones. Bet tai neatsiejama mano identiteto dalis. Kuria as perdaviau ir savo vaikam, kaip pavelda, o jau toliau ju reikalas, ka su tuo paveldu darys, reikes, ar nereikes jiem manojo palikimo, bet tame as jauciu savo pareiga.
Nezinau, kaip kitos, bet as turiu zinoti savo saknis, kad galeciau sovkti save pacia. Esu dekinga tevui, kuris sugebejo isugdyti manyje pasididziavimo jausma, atskirti pelus nuo grudu, reliai vertinti istorija, netapatinti negatyvo su visa tauta. Didziuojuosi tuo kad esu "gibridas". Gaila, kad is tevu ismokau tik 4 kalbas, tecio kelias kalbas, kuriomis jis laisvai kalbejo, per laika primirsau, nebuvo galimybes kalbeti jomis, liko tik pasyvas.

Sunus lygiai taip pat nesigedija savo kraujo, jis isdidziai sako kad jame teka rusu kraujas, nors buvo laikas kai tai nebuvo pasididziavimo objektas, sugebejo savo draugu (lietuviu) rate iskiepyti tolerancija rusam. Dabar jis lygiai taip pat, oponuoja kai pradeda lenkus vertinti tik negatyviai. Analogiskai jis oponuoja kai kalbama negatyviai apie lietuvius.

Kalbeti, vertinti tevyne, gimtine, tautiskuma, kalba, kultura ir t.t. is pragmatizmo puses, manau yra savos rusies degradacija, nes zmogus pats, ar jo tevai nusprendzia is jojo atimti dali savasties, o tai yra asmenybes pagrindas. Juk is esmes zinias ant kupros niekas nenesioja, keliu kalbu, kulturu zinojimas, zmogu tik praturtina. Atsisakyti viso to, kad kazkokie degradai, tam tikram regione diskredituoja tevyne, tevynainius, mano galva, tai tik akstinas skatinantis zmones buti ambasdoriais pazindi kitataucius su musu kultura, kurti aplink save pozityva.

Is esmes mes gi ne gyvuliai, kuriem svarbu tik pavalgyti, permiegoti, pasidauginti, taip, tai ne paskutine vietoje stovintis prioritetai, bet zmogui visada rupejo kas jis toks, kokios jo saknys.

Vienintelis, kas man neduoda ramybes, kad mano sunus nemoka kalbeti zemaitiskai, savo tevo gimtaja kalba. Bet jau cia musu, suaugusiu bendravimo problema, tiesiog jis nebuvo mylimas anukas, seneliu namuose buvo tik kaip svecias, tad ir jo tarmes zinios apsiriboja kaip svecio. Mirs mano vyras, vienu zemaiciu zemeje bus maziau, tai tikrai nedziugina.

Sveika

Na, mano vaikas irgi gime kitoje salyje ir jos tetukas irgi yra is tos kitos salies (irgi skandinavas, kaip ir taviskis), bet visada su ja kalbejau ir kalbu lietuviskai. Niekada, ji neturejo jokiu problemu del to, nei darzelyje, nei mokykloje.
Savo gimtosios salies kalba ji bendrauja geriau negu lietuviu, bet ir lietuviskai labai neblogai susibendrauja.
Taip, jos ateitis tikriausiai bus toje salyje, kurioje ji gime (nebent pati nutars kitur issikelti, kai uzaugs), bet ka tai turi bendra su jos lietuviskaja gimine? Kaip su ja susikalbetu jos seneliai, dedes, tetos, pusbroliai, pusseseres? Ji tada ziauriai daug prarastu. As ir visa mano lietuviskoji gimine be galo dziaugiames ir didziuojames, kad maniske taip laisvai susikalba lietuviskai. Taip pat darysiu ir su savo antraja dukryte.
O del namu darbu, tai ka. Kartais padedu as, kartais vyras. Ka galiu, aiskinu lietuviu kalba (ir jokiu problemu nebuna), jeigu neiseina lietuviskai, pereinu i vietine kalba. Pvz. matematika beveik visada aiskinu lietuviskai - skaicius abiem kalbom puikiausiai moka Na net noredama, cia negaliu jokio trukumo izvelgti
Eina i 3 klase, pazymiu dar negauna, bet visi ivertinimai kuo puikiausi, ir tiksliuju, ir humanitariniu mokslu srityje. Siais metais pradejo anglu kalba mokykloje mokytis, jokiu problemu.
Nesuprantu, ko cia bijoti kad vaikas dvikalbis. Mano nuomone, dvikalbyste yra tevo/mamos dovana vaikui.


Papildyta:


Nesupykit, bet galiu is karto pasakyti (is karcios savo kai kuriu draugiu patirties), kad jeigu su vaikais nuo gimimo nekalbesite lietuviskai (bent jau vienas is tevu), tai sansu, kad jie veliau prades kalbeti lietuviskai ar jus juos veliau lietuviskai ismokysite, yra beveik 0.
Nepades jokios privacios kalbos mokykleles. Patikekit manimi.

Smagu, kai ne viena esu taip mananti apie kalbos svarbą

O vat lrt.lt kaip tik yra interviu apie dvikalbystę pavadinimu "Kalbininkė: aštuonių mėnesių kūdikiai kalbą atskiria iš lūpų judesių". Siūlau paskaityt! Nežinau ar galima kelti nuorodą, tai susilaikysiu

Papildyta:
Nesupykit, bet galiu is karto pasakyti (is karcios savo kai kuriu draugiu patirties), kad jeigu su vaikais nuo gimimo nekalbesite lietuviskai (bent jau vienas is tevu), tai sansu, kad jie veliau prades kalbeti lietuviskai ar jus juos veliau lietuviskai ismokysite, yra beveik 0.
Nepades jokios privacios kalbos mokykleles. Patikekit manimi.
[/quote]

Tikrai nesiginciju, kadangi vaikuciu ir patirties neturiu, tai ir kaip elgsiuos jiems atsiradus kolkas galima tik spelioti... Bet turbut teisingai sakote... Priimsiu kaip patarima, aciu

Pieniu pieva, nezinau koks jusu gyvenimas, bet jusu pasirinktas variantas jums tinka ir patinka
Mums sis variantas netiks del elementariausios priezasties - mb yra darboholikas. Jo darbas nera 8val per diena, ir 5darbo dienos i savaite Todel viskas kas yra susije su namais gula ant mano peciu. Vaiko issilavinimas taip pat. As niekur nerasiau, kad nekalbu su vaiku lietuviskai, neskaitau lietuvisku knygu ir t.t. Jei as kalbeciau tik lietuviskai, si kalba taptu dominuojanti. Ir galite manyti ka tik norite, bet as nesuprantu, kodel as tureciau lietuviu kalba padaryti dominuojancia, kuomet mes gyvename visai kitoje salyje
Seneliu jinai kitaip ir nevadina, kaip mociute ir senelis. Nuvaziavus i LT visuomet stengiames pakeliauti, kad pamatytu kazka idomaus. Dukra turi megstamus lietuviskus patiekalus. Zino, mano vaikystes filmukus ir t.t. Jinai mielai aiskina savo draugu rate, kad va mama jos lietuve. Tai mano dukra man suvairavo vertejos darba

Taciau turiu viena skauduli... Gimines... Nei mano sugyventinis, nei dukra nera mate veik nieko is gimines. Mama labai supratinga, bet va tetis niekaip nenori suprasti

Atleiskite kad klausiu Tosk, bet kodel taip? Nezinau jusu situacijos, kodel toks sprendimas?

Sprendimas del ko?

O kuri cia rase apie lietuviu kalbos dominavima? Manyciau daugiau kalba eina apie lygiavertiskuma.
Pati esu vaikas is misrios seimos, ne siaip misrios, pilnaja to zodzio prasme "tautu misraines" ta misraine i musu seima inese mano tetis, kuris puoselejo visu tautybiu kultura, kalba, kuriu kraujas tekejo jo gyslose. Mano mama, lietuve-aukstaite gimusi Lietuvos viduryje, visiskai neprotestavo, kad namuose butu kalbama net ne dviem o keliom kalbom. Ji jautesi atsaakinga uz lietuviu kalba, nors ir mano tevo gyslomis tekejo lietuviu kraujas. Tiesa pasakius, as galvoju tom kalbom, ne tik kalbu jomis, zinoma pagrindine kalba yra lietuviu, bet savaite pabendravus jau galvoju kalba kuria man idiege vaikysteje.

Lygiai taip pat ir mano sunus, rusu, lenku kalbas ismoko galima sakyti pats, nes namuose jomis buvo kalbama, jis isaugo tame, veliau ukrainieciu, kai lanke proteviu zemes, beje anglu, prancuzu jis ismoko mokykloje, samoningai pasirinkes. Vyras-zemaitis nei puses zodzio nepriestaravo, beje ir pats kalba tomis kalbomis.

Nesuprantu kame problema? Nejau sunku seimoje islaikyti vienas kito saknis, supazindinti savo vaikus su savo tautu kultura, kalba, puoseleti savo pavelda? Jus tik supazindinkite, suteikite zinias, ugdykite vaikuose tautiskuma, ne nacionalizma, o jau ka veliau su tuo paveldu darys vaikai, cia jau ju reikalas. Sorry, bet as nematau problemos, gal tevu-saltinio nenoras, tingejimas, o tai pereina ir vaikam. Jei tevai nesugeba save motyvuoti, neranda savyje poreikio, keista butu, kad vaikas ji savyje rastu.

Ir pagaliau, kiek pasiteisinimu, kad ko nedaryti, tai tautieciai negeri, nusizengia teisesaugai, dabar va gimines ir t.t. Vel norisi priminti patarle " Nori padarai, nenori randi pasitiesinima".

Zinoma, kiekvienas musu daro taip, kaip jam atrodo geriau, bet gal kartais reiktu galvoti ne vien apie save, o apie savo vaikus. Kas galit paneigti, kad keliu kalbu, kulturu zinojimas praplecia akirati, suteikia daugiau galimybiu?

Pazistu seima Amerikoj. Jie vercia vaikus lankyt sestadienine lietuviska mokykla. Del to vaikai negali lankyt sporto, o lietuviskoj mokykloj vaikai labai nedraugiski -- spardosi, stumdosi.
Vaikai kankinasi, o tevams rupi kad jie lietuviskai rasyt moketu

Del giminiu, kodel nebendraujate?