QUOTE(Isila @ 2007 03 31, 00:27)
tuoj užvesiu vaikui atskirą lapą jo knygoj apie vardo kilmę
didelis ačiū
Pats laikas
Dar kas dėl gailių augalo, tai aš taip miglotai prisimenu, jog jis ir šiaip liaudies medicinoje buvo naudojamas, dabar tikrai nebepasakysiu kur ir kaip, bet laisvalaikiu galite pasidomėti. Gali taip pat labai būti jog jį naudojo apsauginėje magijoje, ūkiškai tariant piktas dvasias nuo namų vaikyti (kaip ir kitus augalus, pvz. šermukšnį ar kadagį). Stipraus aromato augalai paprastai naudojami tokiais atvejais, įvairiems smilkymams, na ir šiaip jis gana efektyvi priemonė įvairius kenkėjus iš namų išvyti.
QUOTE(Isila @ 2007 03 31, 00:27)
Buvau jau nudžiugus, kad galbūt tas mano Gailius irgi pagoniškas vardas, ale ką dabar žinot
Na tai o kodėl galėtų nebūti? Vardas gali būti ir jokioj kronikoj nepaminėtas, bet tai toli gražu nereiškia, jog nebuvo nei vieno žmogaus tokiu vardu, mes tik paprasčiausiai apie juos nežinom. Juk šitiek kartų Lietuvoj nugyveno, o mes žinom gal tik na kokių kelių šimtų vardus geriausiu atveju, kaip sakant, lašą jūroje. Viena vertus galima ieškotis tų paminėtų vardų, bet tuo atveju kultūrinis palikimas ganėtinai susiaurinamas iki to pačio lašo jūroje, ir kyla klausimas ar ne geriau yra šiek tiek paimprovizuoti ir bandyti rekonstruoti bent dalį įvardijimo kultūros įvairovės.
Ieškant pagoniško vardo, svarbūs yra keli kriterijai: vardas turi būti padarytas iš lietuviško žodžio(-ių), turi turėti tam tikrą intuityvią reikšmę (manau yra svarbus pačio asmens pajautimas, jog vienas ar kitas žodis tinka būti naudojamas vardui), na ir pageidautina šiek tiek atsižvelgti į vardų, kuriuos mes žinome iš kronikų, darybą (kokios galūnės, kokios priesagos). Aš labai abejočiau, jog senovėj taip jau mūsų protėviai neimdavo ir nesugalvodavo naujų vardų - dar ir kaip sugalvodavo, tik greičiausiai tam tikruose tradicijos rėmuose, būtent naudodavo kalbą kuria patys kalbėjo, naudodavo tam tikras galūnes ir priesagas, kurios tinka vardams pagal tradiciją, na ir greičiausiai parinkdavo žodžius kurie ne visai į pievas (na fekalijos liaudišku atitikmeniu tikriausiai nevadino
). Taip pat tikėtina, jog privengė naudoti įvairius mitinius vardus, kurie paprastai priskiriami maginėms būtybėms - jau pasakojau apie vengimą tarti gyvatės vardą, taigi vaiko vardui greičiausiai tokio žodžio irgi nenaudojo.
Taip praktiškai tariant, tai yra mokslinis metodas, kuriuo remiantis mes vat mokslininkai įrodinėjam kad vienas ar kitas dalykas galėjo būti ir laikomės visokių taisyklių, tačiau taip pat yra žmogaus intuicija visą gyvenimą lietuviškai prakalbėjus, kas galėtų būti vardu, o kas ne. Taip praktiškai pagalvojus, įsivaizduokit situaciją - tarkim senovėj pavadintų tėvai vaiką Gailučiu, na ir vaikas klaustų, ką vardas reiškia. Ką tėvai atsakytų? Vat girdėjom buvo toks žynys ten iš vieno dieduko kur per kaimą keliavo, arba yra toks augalas miške, arba kad mažas visų gailėdavai, arba, net kaip jūs pati berods pasakojote, kad jūsų mama atšaudavo, jog gaila kad ne mergaitė.
Pats faktas, ar buvo toks žynys ar ne nėra net ir toks svarbus - vien pasakojimo gana, juk neitų senovės lietuviai kiekvieno gando tikrint patys, o laikraščių tai nebuvo, taip gandais ir sužinodavo naujienas kaimuose, o kiek jau ten tos naujienos nuo tiesos nutolę būdavo per keliolika lūpų perėję, tai jau čia vienas ponas dievas težino.
Vat taip pamąsčius praktiškai, gal ir ne tiek svarbu ar buvo tokia istorinė asmenybė, gal tiesiog svarbiau parinkti tokį vardą, kurio reikšmės/paaiškinimai galėtų būti suprantami tiem patiem senovės lietuviam pagonim. Jei jaučiat, jog paaiškinti galėtumėt - vardas vadinasi pagoniškas. Gi nelaukdavo ten mūsų protėviai kol kas nors kam nors galvas nukapos, kad naują vardą į sąrašiukus įtrauktų.
