Baltų mitologiniai vardai

svarbu kad mamai patiktu

Na taip, ir paskui dar užaugusiam pačiam vaikui...

na jo..tie dievu vardai ir zyniu visokiu nelabai panasus i zmoniu vardus... juoba kad daugiau vyrisku vardu kazkaip...

o tai kokiais vardais senoves lietuviai vadinosi? atmetantant tuos kurie atejo su krikscionybe (kaip Jonas, Petras ir pan.)...

Tai velnias ten juos žino kokiais, rašto tai pagonys kaip ir neturėjo, tai tiek kiek kronikose paminėta, tiek ir yra. Nedaug ten tų raštų likę, kur ikikrikščioniškais laikais amžininkų krikščionių rašyti, o ir juose apie paprastus žmogelius tai ir nerašė, o jei ir minėdavo tai dažniausiai tuos kurie pas krikščionis tarnavo ir jau buvo pakrikštyti Jonais ir Petrais. Daugiausiai apie paprastus žmones kas likę tai metrikų/krikšto knygos, o ten jau žinoma visi krikščioniškais vardais, nes kitais, nešventais, tai nekrikštydavo.

Šiaip kažkiek vardus galima nuspėt kokie galėjo būt būtent pagal lietuviškus vietovardžius ir hidronimus (vandens telkinių vardus). Kažkaip taip jau gaunasi, kad hidronimai ilgiausiai išlieka nepakitę, pvz. Rusijos teritorijoj kur baltų kažkada gyventa yra likę baltiškų hidronimų po šiai dienai, nors pačių baltų ten jau kadais nebėra. Žinoma, ne kiekvieną vietovardį ar hidronimą tiesiogiai galima į vardą verst, bet tendencijos tai turėtų būti panašios vardų darybos.

Žinoma, mitologijos tai tokiuose varduose nėra daug, bet galima pritempt, tarkim dauguma upių ar ežerų buvo ganėtinai suvokiama kaip būtybė su savo valia (tarkim kad ir tikėjimas jog iki pirmo perkūno vandens telkinys aukų reikalauja, todėl negalima maudytis, nes gali paskęst), tai iš bėdos galima būtų spėti, jog tarkim upės buvo suvokiamos kaip vietinės smulkios dievybės. Įrodyt tokį dalyką aš nesiimčiau, bet kaip hipotezė galėtų tokia būti gana tvirta.

Matyt, pačio mito neskaitei, kad manęs nesupratai
Bent jau Greimo knygoje jis taip prasideda: Sovijus buvo žmogus...

Teko skaityt ir ne kartą, visgi prastudijavau etnologiją 10 metų.

Reikalas tai tas, kad jei tekste ir sakoma, jog žmogus buvo, tai toli gražu nereiškia, jog turima galvoje paprastą žmogus. Dauguma mitologinių tekstų veikėjų pasižymi savybėmis, kurios žmonėm nebūdingos ir artimesnės dievams. Mitologiniu personažu gali būti tiek dievai, tiek kitos įvairios būtybės (tarkim, laumės, fėjos), tiek ir žmonės (tarkim kad ir pasakų veikėjai). Dažnai tautų mitologijose gentis yra kildinama iš žmogaus ir mitinio personažo santuokos - galima sakyti, jog toks asmuo buvo "žmogus", bet vargu ar galima sakyti jog toks žmogus buvo istorine asmenybe - o jei jei jau pasakojama apie ne istorinę asmenybę, paprastai laikoma jog tokia asmenybė yra mitologinė, ypač jei ji yra susijusi su svarbių religinių pokyčių įdiegimu, etiologija ir pan. Be to, tiek lietuvių tie kitų tautų Dievas mėgsta kartais pasivaikščioti žmogaus pavidalu, pvz. daugelyje sakmių Dievas pasirodo senelio pavidalu. Be to, Sovijaus atveju, tai gali būti ir metraštininko pozicija, supriešinanti pagonišką religiją su krikščionybe: Sovijus - žmogus, reiškia visa kas su juo susiję yra paklydimas, neturi jokios krikščioniškos (dieviškos) reikšmės. Na bet čia teorija.

Jei jau apie tą patį Sovijų, tai pridedu tekstą iš Jono Malalos kronikos (1261), pačios spręskit ar žmogus, ar ne žmogus buvo: Tai vienas seniausių šaltinių apie baltų religiją ir laikomas sąlyginai patikimu, nes berods autorius buvo neblogai informuotas apie baltų tautų pasaulėžiūrą.

Pasakojimas apie vieną pagonišką paklydimą, apie tai, kad jie Sovijų dievu vadina

Sovijus buvo žmogus. Pagavęs šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, jis davė jas savo pagimdytiesiems iškepti. Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusiųjų iš jo. Mėgino jis nusileisti į pragarą. Pro aštuonerius vartus [praeiti] negalėjo, pro devintus savo norą patenkino, padedamas savo pagimdytojo, kitaip tariant sūnaus. Broliams ant šio supykus, [šis] išsiprašė jų, kad nueisiąs ir susiieškosiąs tėvą, ir atėjo į pragarą. O tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą jiedviem atsikėlus, paklausė jį, ar gerą atilsį turėjęs. Tas jam sudejavo: "Ak! kirminų ir šliužų ėdamas buvau". Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įkėlė jį į medį ir paguldė ten. Rytą paklaustas, tasai tarė: "Bičių ir daugybės uodų ėdamas buvau, aiman, kaip prastai miegojau". Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį laužą ir įmetė jį į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjęs. O tasai jam tarė: "Kaip kūdikis lopsy saldžiai miegojau".
O didis šėtoniškas paklydime, kuris buvai įvestas į lietuvių giminę ir jotvingių, ir prūsų, ir jemų, ir lyvių, ir daugelio kitų, kurios sovika vadinamos ir mano, kad jų sielų vedlys į pragarą esąs Sovijus, gyvenęs Abimelecho laikais, ir [kurios] po šiai dienai savo mirusiųjų kūnus degina laužuose kaip Achilas ir Eantas ir visi kiti graikai. Šitą paklydimą Sovijus paskleidė, kad jie aukotų nelabiems dievams Andajui ir Perkūnui, kitaip tariant, griaustinui, ir Žvorūnai, kitaip tariant, kalei, ir kalviui Teliaveliui, nukalusiam jiems saulę, kuri šviečia žemėje, ir įmetusiam jiems saulę į dangų. Šitas nelabas paklydimas atėjo pas juos iš graikų. O metų nuo Abimelecho ir nuo nelabojo Sovijaus gausios giminės iki šių metų, kai pradėjome rašyti šią knygą, yra 3000 ir 400 ir 40 ir 6 metai.

(Iš Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, TI, p.267-268)

Elemire, aš ir nenoriu sumenkinti tavo žinių
Tik paaiškinau, kodėl Sovijų žmogumi išvadinau
O lietuvių mitologija mano silpnybė

Elemire, žiūriu pasikausčius šioj temoj. Tai klausyk, mum toks diedukas ėmė ir papasakojo, kad Gailius yra paskutinis LT pagonių žynys, kuris buvęs žiaurus, kapojęs galvas, saugojęs tą pagonybę. Niekur nerandu tokios informacijos

Na aš abejočiau tuom. Visų pirma tai nėra kaip pamatuot katras ten jau tas paskutinis žynys buvo, nes šiaip pagonybė gana neblogai išliko iki 16-17 amžiaus, tai turėjo būti ir visokių žiniuonių, kurie perėmė žynių funkciją. Abejočiau kad ten kas galvas būtų kapojęs tuo metu, nes kryžiuočių tai jau nebebuvo o saviem taigi nekaposi. Antra aš perverčiau Baltų mitologijos šaltinius, ten pirmas tomas iki 1428, tagi jau po Žalgirio ir krikšto, Gailius neminėtas. Antro tomo namie neturiu, galima būtų pažiūrėti ten dėl viso pikto (žiūrėti lengva, gale būna asmenvardžių/mitologemų rodyklė, taip kad visos knygos skaityti nereikia). Šiaip tai nepamenu tokio vardo, bet visų paminėjimų taigi neatsiminsi.

Gali būti kad tas diedukas buvo pasiskaitęs grožinės literatūros arba tarpukariu/po nepriklausomybės leistų ir perleistų leidinukų apie senovę: dažnai žmonės nelabai žino skirtumo tarp grožinės literatūros ir mokslinės teisybės - jei jau rašo knygoj, vadinasi teisybė.

Bet kuriuo atveju manau Gailius galėtų būti žynio vardu, tačiau aš abejočiau dėl to žiaurumo. Reikalas tas, jog dažnai įšventinimo į dvasininkų luomą (tapimo žyniu) metu vardai yra keičiami į tokius kurie labiau asmenį atitinka, net jei ir vardas buvo prieš tai kitoks. Gailius labiau asocijuotųsi su gailestingumu, gailėjimu žmonių nei su galvų kapojimu, manau jog didesnė tikimybė jog toks vardas būtų kokio nors žiniuonio kuris gerai gydymą išmano ar šiaip jautresnė asmenybė ir žmonių pagaili. Asocijacijos, kurias vardas kelia labai svarbios intuityviam vardų suteikimui, o kiek turime žinių, greičiausiai lietuvių vardai ir buvo suteikiami tokiu principu. Be to, net jei ir būtų tekste paminėta, jog buvo žiaurus, krikščionis žudė ir pan., tai gali būti vien tik metraštininko pridėta propaganda, todėl tiesiogiai nebūtinai tai atspindi kaip ten iš tikrųjų buvo - mėgėjai ten jie būdavo "pagražint" kai sakant.

Būna kartais, jog vardas būna priešingybe žmogaus, bet tokie atvejai retesni ir dažniausiai interpretuojami kaip maginė priemonė nukreipti nelaimę, kaip sakant pasislėpti. Tarkim jei vaikas baikštus, vardas galėtų būti Drąsutis, tokiu būdu stengiantis nukreipt tą baimę, nuo jos išgydyt. Normaliu atveju vienok vardai dažniausiai suteikiami panašiu principu kaip ir pravardės: tarkim jei vaikas iš miško visokius žvėrelius temptų ar gailėtų augalų/gyvūnėlių, galėtų tada tėvai Gailučiu pavadinti. Be to, yra žinių jog vaikam vardai senovėj būdavo suteikiami jau paaugus, tampant suaugusiuoju (tais laikais gana anksti, maždaug 10-15 metų), todėl aš abejočiau jog į žiaurumą linkusį vaiką taip pavadintų, na nebent norėtų jo būdą suminkštint. Bet kaip rašiau, greičiausiai tampant žyniu vardas vistiek tada keistųsi, į kokį nors Žiaurigailą.


Na nieko čia baisaus, diskusijos yra bet kuriuo atveju gerai, nes gilina žmonių žinias.

Matai, Gailius reiškia stiprus, smarkus nors dauguma jį tapatina su gailėti, gaila, buvo kas sakė, kad gailestingumas.

Ačiū už paaiškinimą

Na žodžių etimologija tai kaip ir ne mano specialybė, bet tiesiog įdomu iš kur toks kildinimas? Tiesiog neteko tokios gail- šaknies reikšmės girdėti.