QUOTE(Hip @ 2007 02 20, 04:16)
Tuo aspektu, kuriuo psichoanalize taikoma dabar as buvau neteisi. Bet kabant apie psichoanalize koki ji buvo anksciau - ji netaikoma. Nes man perskaicius zodi psichoanalize jis susisiejasi su pradine psichoanalizes forma, kai psichoterapija trunka ne vienerius metus.
Atograza, kas stoja i magistrantura dazniausiai jau turi tikra nora. Nezinau kaip yra VPU, bet VDU viska pirmiausia taikome ant saves ir dirbame su savimi. Kiekviena diena,,o dar plius namu darbai. Neakivaizdininkams tikrai tam truksta laiko - truksta laiko isigilinti i viska iki galo. Nes cia greitai neismoksi. Neneigiu, kad tarp neakivaizdininku yra nuosirdzii to norinciu ir siekianciu zmoniu, taciau dalis ju todel, kad darbovieteje ju pareikalavo universitetinio isilavinimo. Man dieniniam truko laiko i viska isigilinti, tad apie neakivaizdines studijas pagalvojus baisoka pasidaro...
sveika HIP. Žinau iš kur tavo tokia nuomone ir 100 procentų pritariu. Teko studijuoti su dieninukai bakalaure ir dalį magistro su tais pačiais, o kitą dalį magistro - po akademinių atsostogų, patekau į grupę, kurioje daugiau nei pusė studentų - buve neakivaizdininkai.
- kaip galima tikėtis iš jų profesionalios pagalbos, jeigu baigė bakalaurą neturėdami nei vienos praktiškos konsultacijos, nei individualios, nei grupinės
. ir prie ko čia žinios (sukramtytos ar nesukramtytos) - neįmanoma konsultuoti pasiskaičius kažkokį vadovėlį arba tik išgirdus tai, kad ir iš superinio dėstytojo. Tos studentės tikrai labai stengiasi, bet be praktinių dalykų - tik laikui bėgant išmoks, ir teks bandyti ant klientų, o ne ant grupiokų, prižiūrint dėstytojui.
o dėl psichoanalizės tai taip, Lietuvoje jau yra moderniosios psichoanalizės atstovų. Jei turi daug daug pinigų ir nusiteikės narstyti save keletą metų - prašom
yra kam labai padeda, nors aš žiūriu skeptiškai...
Papildyta:
QUOTE(F @ 2008 02 23, 15:02)
Na pas psichologą reikia eiti tam tikromis nustatytomis dienomis. Pas psichologą reikia eiti tada, kai yra nelaimė. o man nelaimės diena nebūtinai sutampa su ėjimo pas psichologą diena. Nes man pvz būna 9 geros dienos, kada būna viskas labai gerai, ir dešimtoji diena - bloga diena, kada būna baisiai didelė nelaimė. Tai būtų efektyvu ir pakliūti pas psichologą kaip tik tą 10 dieną, kad galėtume pasikalbėti apie tą nelaimę. O jeigu ateini per vieną iš tų gerų dienų, tai tada neaišku apie ką kalbėti. Tada atrodo, kad nėra jokių problemų ir nėra apie ką šnekėti, ir labai sunku prisiminti, kokios problemos buvo per tą nelaimingą dieną, tada pasakojimas apie ją man pačiai atrodo nenatūralus, kaip apsimetinėjimas ir melas. (nes labai sunku jaustis gerai ir pasakoti apie blogas emocijas. nebent galima pasakoti apie kokį kitą asmenį, kuris jautėsi taip, kaip aš tada, bet man sako pasakoti apie save, tai neišeina).
užsirašyk, vesk savo jausmų ir minčių dienoraštį, keisk psichologą - tavo atveju geriausiai tiktų kognityvinės terapijos specialistas... arba su dabartiniu kalbėk apie šią problemą. Kažkodėl manau, kad to ką parašei čia - savo psichologui neišdėstei.
žmogaus problemos susiformuoja iki 5 metų. kartais susiformuoja taip stipriai požiūriai, nuostatos, kad negali matyti savęs iš šalies... vat tada ir reikia įsikišimo iš šalies, žmogaus, kuris turi patirtį, kuris mato plačiau toje srityje, kuri aktuali, skausminga - pedagogo, psicholgo, gydytojo...
