QUOTE(Sirenete @ 2008 04 03, 10:14)
Žmogus, kuris sako, kad neturi problemų, vertėtų pirma apsičiupinėti ar jis dar vis gyvas.
Psichologu ir psichotererapeutų ignoravimas ir menkinimas dažnai susijęs su baime save pažinti, pamatyti save tokį, koks iš tikro esi. Juk kiekvienas turim užslėptų tokių dalykėlių, kurių nenori ir bjo netgi pats pamatyti. Taip pat baimė keisti savo gyvenimą. Juk dažniausiai žmonės metų metus daro tas pačias klaidas, kaninasi, vietoj to, kad nors žingsniuką žengtų į šalį nuo savo susikurtų mąstymo ar elgesio schemų.
Pagal tave visi turėtų eiti pas psichologą, nes nemačiau žmogaus kuris neturi problemų. Tai ,kad nepritariu ėjimui pas psichologą, dar nereiškia, kad bijau save pažinti, pamatyti save tokią kokia esu. Aš žinau ką darau nederamai, kur klystu, ką galėčiau keisti. Visada vadovaujuosi tuo, kad gyventi reikia taip, kad kitam nekenktum.
žmonės dažnai daro tas pačias klaidas, ir tu galvoji, kad jie to nežino, kad stebuklingai psichologas jas pastebės. O tu pati jau to nematai.
Draugė vedė sūnų pas psichologą. Ir ką psichologas nustatė,kad jiems būtinai reikia šeimoje vyro(na ji jį augina viena, vaikas labai neklausė, piktybiškai elgėsi, nesimokė) , kad tada viskas išsispręstų. Ir už to užsikabino. Kiekvieną susitikmą klausdavo ar jau rado, gal ką. Supranti jis įteigė draugei, kad visos sūnaus bėdos, kad nėra tėvo. Bet aš manau, kad tai netiesa, šimtai vaikų užauga be tėvo, ir būna puikūs vaikai. Kita vertus ar atsiradęs jų šeimoje vyras, kažką pakeistų, gal kaip tik pagilintų situaciją, vaikas širsta ant viso psaulio, o čia dar namuose mama vyrą parsivedė. Mano akimis problema ta, kad mama prastai auklėjo sūnų, viską leido, kad nenustatė griežtų ribų viskame.