Pas mus dabar tokia "krizele", tiksliau, tik man, o vyrui nieko blogo neatrodo

.
Nuolat kazkokie nesusipratimai, abejojimas, nusivylimas, nesusisnekejimas. Nors isties tai yra visiskas nesnekejimas. Nezinau, ar yra normalu net flegmatikui kelis menesius nerast laiko pasneket su zmona apie tarpusavio rysi, lukescius, poreikius. Jis sako, kad laiko nera, kad ne ta momenta pasirenku, tai valgo ar "reindzerius" ziuri ir pan. Bet kada nors juk tureciau pataikyt

. Pasivaiksciot nenori, nes tingi, iseit kur nors nenori, nes babkiu nera. Nezinau, kaip prisikast iki pasnekejimo tik apie mus, o ne apie darba, mokslus ar vaika.
Zinau, kad krizeles galima issprest snekejimu, papraciausiu bendravimu, bet kaip priverst (jau nebegalvoju apie pasiulyma) vyra sneket?! Jis sako, kad nuprotejau, kad viskas gerai, kad mes pykstames kaip visi, kad as darau problemas, kur ju nera. O as jau baigiu issisemt namie su vaiku - su niekuo nebendrauju

, sakau, kad isvis pamirsiu, kaip sneket reikia. Paskutinis ir didziausias vyro "vinukas" - kad as prie interneto sedziu, o namie nieko naudingo nedarau

. Bet tikrai nebera noro su keliais karstais patiekalais ir pyragais sutikt.
Taigi kaip sprendziam? - va taip - niekaip. Niekur neiseinu, net su draugem nesusitinku, su zmonem nebendrauju, tik internete senos meiles pradeda vel islist ir NET pasneka su manim ar NET retkarciais paskambina. Kaip sprest? Vaziuosiu pavasari i Prancuzija, o tada jau rimtai pagalvosiu
joie de vivre