Kiek kainuoja skyrybų metu vaiko išlaikymas?

O mano nuomone netgi mūsų LT valstybė per gera. Nuopelnai labai jau įdomūs tampa - " aš mama" , bet ties tuo nesustosim greitai nuopelnai bus " aš merga" mūsų trūksta , todėl prašom šiltai aprengt , skaniai pavalgdinti .
O dėl metų tai optimalus amžius manau apie 22m pirmam vaikui pagimdyti.
(ir čia jau įskaitau viską : ir šeimą ir karjierą ir sveikatą ir...) Būtų naivu tikėtis visiems tą pasiekt.
Dar dėl išmokų gal geriau jas skirti tikrai už nuopelnus : pvz. praradusiems sveikatą armijoje , černobylius gesinant ir kt.
Beje lenkijos angliakasiai skundėsi vyriausybei , kad gyvena vidutiniškai trumpiau nei pensijinis amžius. Turbūt suprantat , kad jų pinigėliai eina šiai varnai išlaikyti , kuri nesugeba normaliai su vyru susitart dėl bendro gyvenimo ir vaikų auginimo.
Nu gal ir stačiokiškai čia išsireiškiau

stačiokiškai, bet tiesą. Pas mus dabar prisigimdžiau vaikų ir laukiu paramos iš valstybės. "Aš juk motina" ir tuo viskas pasakyta. o asmeninė atsakomybė? Kiek yra valstybės išlaikomų vaikų? O, kaip tai patogu. Visi turi duoti. Pamenu tą filmą "Maskva netiki ašaromis" Ta moterėlė pati prasimušė ir iki gamyklos direktorės, ir pati dukrą užaugino. Gražu, ji verta pagarbos. Ir niekam ne ačiū. Asmeninės savybės, atsakingumas ir orumas.
O kai duoda valstybė, duoda vyras, tai ir piketuojama, ir skundžiamasi kad vis mažai. Tokia realybė.

Staiga, nekisk cia musulmonu, mano pazystama buvo istekejus uz nemusulmono, o krikrscionio

Skyrybos yra sunkus procesas, ir reikia but pakankamai suaugus, kad sugebet tai atlikt civilizuotai. Bet deje daznai tai buna yzeistu ambiciju musis, o kencia nuo to labiausiai tik vaikai. MB tevai issiskyre, kuomet jam buvo mazdaug metukai. Tevai sugebejo rasti toky kompromisa, kad ir praejus 30m yra nuostabus santykiai. Nuostabus santykiai ir su tevo naujos santuokos vaikais. Pas mus yra budas kaip nemoketi alimentu - vaiko auginimas 50/50. Ir sis modelis gana daznas. Bet zinot ka tenka girdeti is tokiu vyruku, kurie taip augina vaikus? O gi zymiai pigiau atseitu sumoketi alimentus!

Civilizuotai atlikt. Kaip išsireiškė garsiausias(čia taip išeina brangiausiai apmokamas) amerikos advokatas: per savo skyrybas to padaryt nesugebėjau.
užtat šis būdas 50/50 labai disciplinuoja dailiosios lyties atstoves.
Mano žmona kaip jūs minėjote , kažkada bandė tą situacija šiek tiek pramodeliuot ir man užsiminė " Kaip čia matai viskas būtų"
Kadangi aš pilnas medinis iš kart suvokė , kad geriau nieko nėra.

Man tai teisinga atrodo sistema, kai tėvai (ir mamos) moka po lygiai konkrečių vaikų išlaikymui. Tik tai neturėtų būti nepakeliama finansinė našta. Jeigu išsiskiriama, tai "išėjusioji pusė" turi irgi savo gyvenimą, turi išlaikyti butą ir galbūt išlaikyti kitą žmoną ir kitus vaikus. Taigi tikrai ne 25%. Kita pusė išsiskirdama taip pat turi mąstyti ir finansiškai - kas bus, kur gyvensiu, o ne kad mane dabar išlaikys už gražias akis. Vaikus - taip. Ir tegu motina mokėdama renka čekiukus, ką ir už kiek pirko, nes pastebėjau, kad dažnai imama perlenkti. Drabužėlius perki - kokia problema pasiimti čekį? O galbūt įmanoma mokėti bendra kortele? Dar kalba apie daug uždirbančius tėvus ir pelenes motinas. Na, jeigu jau teismas nusprendžia, kad vaikui bus geriau su motina, nors turtingas tėvas turėtų daugiau galimybių, tai matyt turi tam tikrų sumetimų. Nereikia to ginčyti. Tiesiog tėvas kompensuoja mamos patirtas išlaidas vaikų auginimu.
Vaikus auginti 50/50 labai gera mintis. Vieni pažįstami panašiai darė, kol mama nesuprato, kodėl ji kažkodėl turi mokėti alimentus. O buvo taip, kad tėvas mokėjo alimentus, tačiau vaikai dažnai būdavo ištremiami pas tėvą. Ir kai motina grįžo iš atostogų, gavo sąskaitėlę už vaikų išlaikymo dalį. Nebuvo labai laiminga. Matyt, įsivaizdavo, kad už finansinę pusę (kadangi apie ją diskutuojame) atsakingi tik tėvai (t.y. vyrai).
Kad ir cituotu atveju: tėvas gauna 15000, motina 2000. Iš tų 2000 ji kažkiek moka už butą, likusieji eina maistui ir kt. Tai va tuos kurie eina vaikams, tėvai dalijasi perpus. Vaikams lygiai taip pat reiktų susitaikyti netekus vieno iš tėvų pvz. mirties atveju. Visko būna. Taigi bonusai turi būti tėvo meilės išraiška, o ne teismo nutartimi primestas reikalavimas. Jeigu tėvas mirtų, motina išlaikytų vaikus iš minimumo ir būtų skurdu, bet įveikiama, o šiuo atveju, dar ir kompensuojama. Manau, kad visi tėvai prie dalies motinos atlyginimo, kurią jie kompensuoja, prisidėtų spec. progomis - bilietas į vasaros stovyklą, pasiruošimas mokyklai, jeigu gali sau leisti, kažkokie brangesni daiktai, kurie neįeitų į pragyvenimo minimumą. Jeigu įstatymuose tai būtų parašyta, turėtų būti numatytas procentinis minimumas mažų pajamų atveju ir lubos - didelių. 600 lt gaunančiam žmogui 150 lt yra dideli pinigai, bet iš 15000 gaunančio reikalauti 3000 būtų pernelyg...
Pagaliau, ar vėliau 18/24 metų vaikai sugebės ir norės tiek pat duoti savo tėvams, nes jie turi tokią pareigą?! Kai kažkam apie tai užsiminiau, buvo labai nesupratę, kaip čia gali būti. Jeigu tėvai išlaiko vaikus, jie turi tokią pat teisę "atgauti savo indėlį". Galbūt tuo, kad juo rūpinsis, kai negalės paeiti ar nusišluostyti, o gal kitokios globos reikės? Pagal analogiją - negali pasirūpinti asmeniškai - samdai tuos, kurie gali ar kitaip organizuoji. Taigi tėvas, po 3000 išlaikantis savo atžalą, "kad nepasikeistų jo poreikiai prabangiai gyventi", turėtų teisę į tokią pat prabangią senatvę. Ar ne?

Ne visai. Kaip ir vaikų išlaikyme, taip ir tėvų galioja panašūs principai - jei vaikas taip pat uždirbs tų laikų pinigais 15 000Lt atitikmenį, tuomet taip - turi teisę į tokią prabangią. Bet turbūt suprantate, kad ne visuomet pinigai, gauti vaikystėje, lieka visam gyvenimui.
Ir kitas dalykas, kad žmogus, visą gyvenimą turėjęs nemažai pinigų, ko gero turės pinigų ir senatvei. Bet jei kokia nelaimė, tuomet taip - vaikai turės pasirūpinti tėvais.

Nagi, turtingieji kurmiai, paskaičiuokim Jei kartais netyčia vaikas paliekamas šioje situacijoje tėveliui Taigi, susimoka už butą, maistą, mašiną ir t,t, ir vaikui skiria kokius 4000lt per mėnesį (geriausi būreliai, mokyklos ir t.t.), tai kaipgi tuomet reiktų padalinti per pusę viską? Ar įpareigoti tėvelį, kad leistų vaikui ne daugiau nei pusę to, kiek gali skirti mama?

Be to, nereiktų tapatinti situacijų, kai vienas iš tėvų miršta Tai visiškai nesulyginama nei materialine, nei emocine prasme.

Aš turėjau omenyje verkaujančias mamytes, kurios mažiau uždirba. Taigi sutinku, apskaičiuojama turėtų būti pagal mažiau uždirbantįjį. O jeigu kažkuris gali duoti daugiau (neprievartaujamas), tai tik geriau vaikui. Deja, dažnai būna, kad nekęsdamas ex-žmonos, kuri galbūt gadino kraują, praranda santykius su vaikais, kurie natūraliai girdi, ką motina su draugėm apie savo ex kalba. Pagaliau, prasideda naujos šeimos kūrimas ir t.t. Gerai, jeigu tėvai išlaiko padorius santykius ir vienas kito nemenkina, bent prie vaikų.

Bet dėl mirties taip, tai nesulyginama, bet materialine prasme visai įmanoma. Pagaliau žinau moterų, kurių vyrai mirė joms dar besilaukiant. Ir lieka našlės su vaiku ant rankų ir įsčiose. Ir net tokiu atveju nieko, kažkaip išgyvena, randa išeitis. Jeigu tėvas/motina yra, tai tik geriau, abiem prasmėmis, bet atskaitos taškas turėtų būti - kas būtų, jeigu ji(s) nebūtų egzistavęs ir savo ir vaikų poreikius pradėti skaičiuoti nuo to taško.

Juk jeigu matai, kad negalėsi vaiko išlaikyti pats (čia tas, kas mažiau turi/uždirba), tai velniams per kraujus reikalauti vaikų globos? Teismai humaniški, skiria motinai, vadinasi jie tiki, kad motina turi pakankamai sugebėjimų susirasti naujus namus, aprūpinti vaikus (bent savo išlaidų pusę) ir pasirūpinti savimi taip pat.

Neseni vokietkos mergaitės nuotykiai parodė, kokios neatsakingos motinos gali būti savo vaikų atžvilgiu. Tada prireikia įtraukti visą valstybės aparatą ir leisti mokesčių mokėtojų pinigus kitų šalių piliečių teismams...

O tarp kitko, buvo atvejis, kai tėvai lietuviai išsiskyrė užsienyje, tėvui paskyrė mokėti užsienietiškus alimentus, kurie viršijo jo lietuvišką algą. Ir nieko, pasibeldė antstoliai ir atsiėmė, kas priklauso vaiko išlaikymui užsienyje "kad nesumažėtų gyvenimo kokybė". Tik kai pasisekė įrodyti, kad vaikas jau pilnametis ir išvykęs iš tos šalies, kur paskirti alimentai, jie buvo sumažinti iki lietuviško dydžio. Va čia tai lygybė! #$!@$!#

Tame gi ir esmė, kariaujama dėl bendro išlaikymo, ne tik vaikui, bet ir mamai. Todėl taiup aršiai kaunasi

Nežinau, bet turbūt daugelis dabar mane užmėtis akmenims , bet jei man pakviptų skirybomis, tai tikrai iš vyro išpeščiau kuo didesnę dalį jo atlyginimo, juk vaikui reikia ne tik pavalgyt, apsirengt, pramogaut, visokios mokyklėlės ir t.t, tačiau, kad ir busto mokesčiai, juk gyvenčiau ne viena, o su vaiku, tai ir busto išlaidos kur kas didesnės nei gyvenenat vienai, naudojasi ir vanduo, ir elektra ir dujos ir t.t, tai kodėl dabar brangieji tėveliai jūs teigiate, kad už butą turi susimokėti mama viena, o jau vaiko išlaidas tai jau dalinkimės per puse. Man atrodo kad ir taip aišku, kad pas ką pasilieką vaikas tam tenka didesnės finansinės išlaidos, todėl manau kad būtų logiška jog tėvas vaikui ir jo pragyvenimui mokėtų nemažiau kaip 40 proc. savo uždarbio. Be to, juk keičiasi ir pats gyvenimo būdas likus vienai su vaiku, pvz. jei vaiką vežiodavai į mokyklą mašina, tačiau po skirybų mašina (kaip dažniausiai) būna atitenka tėvui, tu savo vaikui privalai ieškoti kito autotransporto (viešojo, taxi ar prašyt kaimyno bei kt. būdai), tai savaime aišku kad mamos išlaidos padidėja ir šioje srityje. Tėčiui gyvenimo būdas keičiasi, bet jam nereikia nieko nei su kuo jo derinti, jis juk lieka vienas, tai ir pats savo laiko šeimininkas. Juk jei tėvas atiduoda tik 25 proc. savo atlyginimo, jam savom reikmėm lieka 75 proc. atlyginimo, kai tuo tarpu motina atiduoda pusę savo algos vaiko išlaidom, reiškias jai belieka tik 50 proc. savom reikmėm . Butų teisinga jei visiems tie procentėliai pasiskirstytų po lygiai, tiek motinai, tiek tėvui, tiek ir vaikui

Jei motina neįgali ir dirbti negali, nes gyvendama šeimoje prarado darbingumą ir uždirbo invalidumą, tai tų procentėlių reikia. Įsivaizduokit tą patį tik veidrodinį variantą-žmona palieka vyrą su vaiku ir ji privalo išlaikyti exvyrą, jo būstą ir vaikus...kažin kaip patiktų. O jei auginat sūnų, pakanka įsivaizduoti kaip jam būtų jei būtų...kažkaip nekas gaunasi, bent jau man atrodo. Tuomet norisi teisingumo, o ne savanaudiško apiplėšimo.

Na bandau įsivaizduoti, bet kad ir kaip beįsivaizduočiau, manau kad tikrai vaiko auginimui ir jo pragyvenimui skirčiau 40 proc. savo uždirabamų pajamų . Bent jau mant taip atrodo, kad kiekvieni tėvai auginantys vaiką šeimoje, tiek pajamų per mėnesį išleidžia, tai kodėl dabar jei tėvas nebegyvena kartu, turėtų mažiau išleist pinigėlių, nei tada kai kartu gyveno