Kiek kainuoja skyrybų metu vaiko išlaikymas?

O ko jiems apsiimti, jei jau šeimos nėra ir jis po skyrybų laisvas žmogus o vaikas su mama Tam ir skiriamasi gi, kai kažkuris o gal abu nenori nešti bendros atsakomybės. Kokia prasmė skirtis jei kasdien reiktų gyventi lyg vedusiam ir rytą vakarą vaikais rūpintis? Turėjau pažįstamų porą, kai išsiskyrė tai vyras ir alimentus gerus mokėjo ir buvusiai mašiną nupirko kad vaikus visur vežiot galėtų, pats kiekvieną savaitgalį su vaikais buvo, kol ji savaitėm komandiruotėse būdavo taip pat jis augino ir jos namuose katę šėrė ir gėles laistė, nakvojo, kol vieną dieną pasakė stop, nes asmeninio gyvenimo neturėjo kada gyvent, vien aplink buvusią šeimą ir žmoną šokinėjo. Vat nusispjovė vieną dieną ir pasakė gana, nes gyvena lyg vedęs tik skirtumas tas, kad žmona eina ir miega kur koni ir su kuom nori Dabar sėdi vien tik ant alimentų, vaikai dideli patys kada nori pas tėvą truliku nuvažiuoja, o buvusi pyksta kad jis nepadeda

Pervest turi ne kelis Eu, o kiek priteista, ir jeigu tai tvarkingai ir sąžiningai daro, tai įstatymiškai jie savo pareigą atlieka. Kaip ir nėra prie ko prikibt. Po skyrybų neįmanoma gyventi taip, lyg jų nebūtų įvykę.

Tai va būtent. Atsiprašau už išsireiškimą, bet tik visiškas idiotas gimdydamas vaikus nepagalvos, kas būtų nelaimės atveju. Ir su nelaimės laukimu tai nieko bendro neturi. Bet ar yra šioj žemėj dievų, kurie apdrausti nuo tų nelaimių ir jos tikrai tikrai neįvyks? Kad kažkaip neretai girdžiu, kaip įvyksta. Man irgi nekvepia meile, kai pasirašomos vedybų sutartys, bet moteris, mano giliu įsitikinimu, turi sugebėti reikalui esant, ir viena savo vaikus išlaikyti. Apie savo išlaikymą net nekalbu, jei tai suaugęs žmogus. Galų gale, kas link meilės jausmo - jei vyras, neduokdie, taptų neįgaliu, lyg ir natūralu, kad mylinti moteris ir juo rūpinsis ir varge, ne tik laimėj. Tai yra, reikalui esant, pajėgs ir jį išlaikyti. Juk bent teoriškai, toks pat žmogus, kaip vyras: bent smegenis ir rankas taip pat turi.
Papildyta:

Išmirtų, tai būtų išmirusi.
Aišku, kad netyčiukų daugiausia, bet žmonės (tame tarpe ir moterys) mąstančios būtybės, tai ir vaikams gimus jei tik nori, pagalvoja kaip juos išlaikys, jei reikės, ir vienas, ne tik save. Aš čia neginu vyrų - jei vyras gyvas ir sveikas, nu tikrai nekažko vertas, jei skyrybų atveju nesirūpina savais vaikais visaip kaip - tiek moraliai, tiek materialiai. Bet ir tai, jei taip jau atsitinka, kad, kaip dažniausia būna, vaikai lieka su mama, o jam tie vaikai nerūpi, per prievartą brukti čia jau kiekvienos reikalas... Ar norėtumėt būti to brukamo vaiko vietoj, jei jis tai jau supranta?
Dėl paryškinto, tai seriuosly? Duokdie, jei taip ir yra. Bet aš manau, kad dažnu atveju čia "savaime suprantama", "tokios tradicijos", "moters prigimtis", "taip priimta visuomenėje".

skiriamasi tada, kai kartu gyvent nebeįmanoma.
Ir kas per mąstymas, kad jei jau išsiskyrė, vaikų gyvenamoji vieta su mama arba tėvu, tai vadinasi kitam vaikais rūpintis nebereikia. Rūpestis, tai ne vien tam tikros sumos vaikų išlaikymui pervedimas. Nekalbu apie atvejus, kai rūpintis negali dėl polinkio į kvaišalus ar smurto. Bet vaikais rūpintis turi ne vien tas su kuriuo nustatyta pastovi gyvenamoji vieta. Natūralu, kad tas tėvas, su kuriuo vaikai pastoviai gyvena, to rūpesčio turi daugiau. Bet tai neturi būti jo vieno rūpestis.
Man normalu, jei komandiruotės atveju buvęs sutuoktinis pasirūpina vaikais arba kas antrą savaitgalį su vaikais būna. Asmeninį gyvenimą turi teisę gyventi abu. Toks jausmas, kad jei jau vaikai liko gyventi su vienu iš tėvų, tai tas jau nebeturi asmeninio gyvenimo. Turi teisę viską pradėti iš naujo abu. Ir vaikais rūpintis turi abu.

Va mano exas vis kartais užmeta - gal geriau apmokamo darbo pasiieškok (nors būtų griekas skųstis, gaunu daugiau nei vidutinį atlyginimą). Aha, džiaugiuosi kad šitame darbe pro pirštus žiūri, kad vėliau ateinu į darbą, anksčiau išeinu ir visus darbinius reikalus derinu pagal tai kaip man patogiau, o ne tada kai darbdavys nori. Retas privatininkas tokį laisvą darbo grafiką toleruoja. Ką jau kalbėt apie tai, kad jei noriu į mėnesį kokį vieną vakarą išeiti iš namų ir atitrūkt nuo visko, tai jis niekada negalės tuo metu vaikų prižiūrėt (net ir užklausus iš anksto prieš keletą dienų), mat jis ne nemokama auklė. Kas iš to kad perveda tą išlaikymui skirtą sumą. Tokia pačia pinigų suma ir aš prisidedu. Bet kas įvertins tą kasdienį rūpinimąsi, asmeninio gyvenimo atsisakymą? vis guodžiu save mintimi, kad kai vaikai bus didesni, bus lengviau.
Papildyta:

taip tikrai taip būna. Mano tėvų šeimoje tam tikrą laiko tarpą taip buvo. Mamos sveikata buvo suprastėjusi, dirbti galėjo, bet tikrai pervargus grįždavo, o ir ne kažin ką uždirbdavo tuo metu (siuvėja buvo). Tėtė tuo metu gerai uždirbo. Pamenu, kad mama labai norėjo dirbti, nes tai buvo vis šiokie tokie pinigai. Bet tėtė įtikino, kad šeimos labui bus geriau jei ji nedirbs kurį laiką. Namais rūpinosi tuo metu. Kai sutvirtėjo, vėl į darbą išėjo. Kai vėliau vėl pašlijo sveikata, vėl namuose buvo. Kai tėtei buvo blogai, ji dirbo, rūpinosi namais ir tėčiu. Kai pagalvoju, jei tėtė būtų sukvailiojęs ir ją palikęs tuo metu kai ji nedirbo, tikrai kaip vyras jis mano akyse būtų smukęs. Yra be galo žema įtikinti partnerį mesti darbą, naudotis tuo kad namų buitimi tada rūpinasi tik sutuoktinis, o pačiam palikti šeimą ir dar pasakyti, kad esi darbingas, eik ir dirbk.
Niekas nekalba apie nelaimes kai vienas smarkiai suserga ar miršta. Nuo to niekas neapsaugotas. Galų gale ir pats būdamas darbingas gali prarasti darbingumą.

Čia iš serijos, kai per prievartą mielas nebūsi, net jei esi "savas" vaikas. Nu gaila. Bet ko tu tikiesi? Per prievartą tą meilę ir rūpestį įskiepyt exui? Vaikui laimė, kad turi jus, mamą, ne tik teoriškai.
Papildyta:
Gera_pūkuota, tai ir aš neabejoju, kad būna, kad abiejų noras, kad moteris rūpintųs namais, bet nedirbtų, ją, ir vaikus, vyras išlaikytų. Būna, bet, ar ne dažniau vyras pastatomas prieš faktą - ala taip natūralu ir savaime suprantama.

tikrai neketinu per prievartą įskiepyti meilės ir rūpesčio. Man tiesiog nepatiko išsakytos mintys, kad va išsiskyrė, tai ir eina asmeninio gyvenimo gyvent ir nėra ko čia vaikus prižiūrėt. Rūpintis ir prižiūrėti privalo abu. Ir tai kad rūpestis apsiriboja tik pinigų vaikų išlaikymui pervedimu, tikrai nėra gerai. Vaikams to tikrai nepakanka.

Neužmačiau, kas čia taip sakė. Aš visai ne apie tai.

Ydomu kaip įsivaizduojate priežiūrą jei tėvas pvz gyvena užsienyje Ko mes, moterys norim ar norėtumėm savo vaikams, tai dar nereiškia kad taip yra ar bus. Labai klystat, jei manot kad pasaulis sukasi tik aplink buvusių žmonų norus

Aš apskritai su tema tiesiogiai nieko bendro neturiu, bet kad virš kaklo pavyzdžių kokie žmonės neatsakingi, kokie jaučiasi saugūs, vos ne nemirtingi ir šast kokia gyvenimo neganda... Skauda girdėt ir klausyt.
Net čia, internete, koks temos pavadinimas... Jis toks ne todėl, kad žmogus stengtųsi kuo daugiau duot savo vaikui, o atvirkščiai, maždaug, "kiek užtenka MANO ramybei nusipirkti".
Turbūt, visi be išimties savo artimoj aplinkoj turi pavyzdžių ir skyrybų, ir netekčių, ir "šeimos maitintojų" mirčių ir pan. negandų, bet, kažkodėl, labai jau panašu, kad moterys mažai mąstančios ir nesavarankiškos, laukia, kol kažkas kąsnį į burną įmes. Ginkdie, nesakau, kad visos tokios, toli gražu, ir, aišku, nuo visko neapsidrausi ir neapgalvosi, bet kodėl tada masiškos tokios elementarios bėdos, kaip savęs ir savo vaikų išlaikymas...

aš dabar nekalbu apie variantą kai vienas iš tėvų gyvena kitame mieste ar kitoje šalyje. Galų gale atsakingi tėvai sprendimus turi priimti atsižvelgiant ne vien į savo interesus, bet ir į vaikų.
Jei imti grynai mane, man po skyrybų būtų buvę geriau susikrauti mantą ir su vaikais išsikraustyti į kitą miestą. Bet tai būtų buvę geriau man. Ne vaikams. Pasirinkau kas geriau jiems.

Norite pasakyti kad atsakingas išsiskyręs vyras neturi keltis gyventi į užsienį vien dėl vaikų, kurie liko gyventi su motina o tik laukt apvalią parą prie telefono kol bus pašauktas pagabon pampersų pakeisti ar į darželį nuvežti Čia kalbat kaip iš knygos, bet gyvenime viskas daug paprasčiau- išsiskyriau ir esu laisvas, abu stengiasi sukurti kitus santykius jei dar neturi ir gyventi savo gyvenimus. Ir labai abejoju kad likdama šalia buvusio vyro negalvojot apie save, tiesiog dabar kol greičiausiai neturit antros pusės tokia situacija jums naudinga ir patogi Nes priešingu atveju ex nuolatinis lankymasis namuose abejoju ar būtų pageidaujamas

jei jam nusispjaut į vaikus ir tai kad vaikams reikia tėčio - tegul keliauja nors ir į mėnulį. Man jo nereikia. Bet kol vaikai nori matyti tėtį ir su juo susitikti, tai aš lygiai taip pat turiu užgniaužti savo neigiamas emocijas ir nenorą matyti ex'ą ir suteikt vaikams galimybę dažniau su juo matytis. Tai mano kaip mamos pareiga.
Aš likau ne šalia buvusio vyro. Aš likau ten kur geriau vaikams.