QUOTE(jazva @ 2011 08 27, 20:57)
[O ka galvoja moteris,griebdama toki vyra is antru ranku ir gimdydama dar ir savo su juo bendrus vaikus?
Na, jei butu galima gyvenime suplanuoti, ka mylesi, tai gal ir negriebtu. Bet jei pamilsti vyra, tai ar vien todel, kad jis jau turi vaika, turi jo atsisakyti?
Siaip jau nei as, nei jis vaiku uz seimos ribu nesam pamete, bet kai pagalvoju - buciau lygiai taip pat ji mylejus ir tekejus uz jo, jei jis jau butu pries tai karta vedes (ar siaip nuotyki gera apturejes) ir turetu vaika ar du.
Aisku, budama pacia tikraja antra zmona tuo atveju padaryciau vedybu sutarti ir testamenta, kad savu vaiku nenusiskriausti su gerokai pamazejusiu palikimu
. T.y., kad mano turta paveldetu tik musu bendri vaikai, o vyro - visi jo vaikai lygiomis dalimis. Zinoma, jei vaikai augtu su teciu ir manimi ir turetu kokia nors baisiai asocialia motina, neskirstyciau vaiku. Bet jei atskirai - tikrai daryciau viska, kad mano vaikai gautu tai, kas jiems priklauso. Gal atrodo bjauriai, bet kiekviena motina rupintis pirmiausia turi savo vaikais, ar ne?
Kita vertus, niekada nezinai, kaip pasisuks gyvenimas - juk gali buti, kad dabar budama vienintele vyro zmona, kada nors busiu tik pirmaja ir teisiuosi alimentus. Meldziu Dieva, kad taip neatsitiktu, o jei atsitiks, kad sugebetume susitart be teismu - labiau noreciau, kad tevas su vaikais palaikytu rysi, ir geriau alimentus gauciau kita forma - pvz., galedama ex-vyrui nuvezti vaikus savaitgaliui ar atostogu savaitei. Netgi, jei tureciau pinigu, o vyras ne - palikciau pinigu vaikams maistui, nes tevo demesys vaikams yra neikainojamas. Cia is dabartines pozicijos ziurint, ka kalbeciau, jei namie duonos nebebutu - nezinau.