Dabar esu tokios nuomones, kad nesant reikalui del asmeniniu sumetinimu bijant kesti skausma ar tarpvietes kirpima tikrai cezario neprasyciau, nes mano nuomone gimdymas tai yra naturalus dalykas, o cezaris tai jau yra operacija. Aisku as nekalbu apie tai, jeigu jis butinas mazylio ar tavo pacios sveikatos sumetimais. bet cia mano tik besilaukiancios ri dar ne karto negimdziusios nuomoe, kuri gali paskeisti po pirmo gimdymo. Labai tikiuosi kad nepasikeis
As pamenu savo drauge, kuri laukesi vaikelio po pirmos cezario operacijos. Gydytojai jai is karto pasake kad ir antrajam reikes cezario, pas ja kazkaip neatsidarydavo dubens kaulai, todel nusprende kad nerizikuos ir jos nekankins. Beto, ji buvo jau 1 sav. pernesiojusi savo klecka tai gydytojai bijojo kad paskui neprasidetu negerumai. Ji labai norejo gimdyti pati, naturaliai, jai net tokia lyg depresija buvo apemusi kad ji nei vieno savo vaiko naturaliai nepagimde. Tai va, ne visos kurioms pirma karta darytas cezaris juo labai dziaugiasi ir labai troksta antrojo. Cia manau kiekvienai individualiai
Jai cezary dare vyras, jaunas toks, maciau ji viena karta. Mane sokiravo to vyro elgesys. Jis atejo i palata. Ji guli uzsiklojusi, tas siukst pakele kaldra, o as salia lovos sedziu. Nu taip, as moteris nieko cia tokio kad ja pamatysiu nuoga ar kaip, bet ji vargse guli visa, apkaisyta skudureliais kruvinais, geltonu pilvu, gal jai visai nepatogu kad as tai matau, pradejo jis ja maigyti. Nu as pakilau isejau, bet ka as zinau. Paprasyk iseiti, tada apziurinek. Tokio zmogiskumo pasigedau
Nu cia matai, kiek zmoniu, tiek ir nuomoniu. Man pirmas buvo cezaris del to, kad vaikas sedejo, antro taip pat noreciau cezario, nors taip gali ir buti, nes iki gimdymo liko menuo, o vaikas dar neapsisukes, pakolkas guli skersas
