Ar saugūs mūsų vaikai mokykloje?

Aha, pedagogas bus autoritetas - jo nepuls. O klasiokai? O kaip gi vaikai? Ką, ir jie turėtų išmokti taip elgtis, kad kažkokiam vienam autoritetu pataptų?

Na, o jei keletą kartų gerai gavęs į kailį jis nė truputėlio nebesitaso ir į jokius kompromisus neina - čia jau akivaizdi diagnozė. Ligoniams bendroj mokykloj ne vieta - yra spec. įstaigos arba namų mokymas.

Nevertėtų net nemačius vaiko, jam diagnozes paišyt. Ir gal derėtų tai daryti tik specialistsms
Berniukas buvo tiriamas Vaikų raidos centre. Išvados yra. Bet mama jų nepristatė į mokyklą. Turi konfidencialumo teisę. O kol nėra išvadų, jog vaikui geriau mokintis spec mokykloje, mokykla neturi teisės jo šalinti. Tokie įststymai.

Štai ir apmaudu, kad tokie įstatymai. Taigi, kokia diagnozė - tegul sau mama žinosi ir, priklausomai nuo to, gydo vaiką arba ne.
Bet šiaip ar taip mokykla turėtų turėti kažkokį mechanizmą, kad mokinį būtų galima šalinti už grubų vidaus taisyklų pažeidimą - piktybišką pamokų nelankymą, smurtą prieš vaikus ar mokytojus ir pan. Va tada gal ir tėvai labiau susirūpintų, ir mokykloj atsisijotų normalus kontingentas.

beje, šiandien per "labas rytas" kažkoks dėdulė iš ministerijos šnekėjo apie šį atvejį. Tai jo pozicija buvo tokia, akd mokytojas privalo adekvačiai reaguoti į situaciją. O tai reiškia, kad kai kitus mokinius puola ginkluotas bendraklasis, nebegalioja jokia taisyklė, kad jo negalima paliesti. Mokytojas jį ne tik gali, bet ir turi sutramdyti. Vadinasi, šioje konkrečioje situacijoje vis dėlto sveiko proto turėjo būti.
Tik, aišku, jis kalbėjo apie antrokėlį. Kažin, ką galėtų padaryti kokia smulkutė mokytojytė, jei su peiliu ką pultų, tarkim, žaliūkas dešimtokas?

Tik nereikia čia tų sovietinių pasakaičių apie tai, kad mokytojas turi mylėti vaikus. Ir dar partiją ir tėvynę. Gal buhalteris tada turi mylėti skaičius, o kelių policija - vairuotojus? Esmė ne meilėje ar nemeilėje. Žmogus arba turi pašaukimą konkrečiai profesijai, arba ne. O tokių, dirbančių ne iš pašaukimo, rasime pakankamai kiekvienoje visuomeninėje grandyje, kaip, beje, ir dirbančių iš pašaukimo. Mokytojo užduotis - ne mylėti vaiką, tam yra tėvai ir seneliai, mokytojo užduotis - ugdyti asmenybę ir perteikti žinias. Su asmenybės ugdymu problemų ne mažėja, o daugėja - pasižiūrėkit, kokios vertybės dabar vyrauja visuomenėje, kokios yra brukamos per televiziją, ir suprasit, kodėl. Mokytojas gali iki uždusimo kalbėti apie gėrį, grožį sąžinę, dorą ir kitas moralines kategorijas, tačiau realiame gyvenime vaikas mato ką kitą, ir ypač jei ta nuostata yra palaikoma ir jo šeimoje - mokytojas bus vertinamas kaip nuo gyvenimo atsiliekantis keistuolis. Vienintelis dalykas, kuris sukelia mokinio pagarbą, yra jėga. Jokia meile čia net nekvepia. Jei mokinys jaučia, kad jam "prisidirbus", tu jį "sudorosi", jis tave gerbs ir bijos, nes laikys tave stipresniu. Tavo akivaizdoje elgsis pagal tavo taisykles. Tačiau tai dar nereiškia, kad po pamokų, jau ne tavo "teritorijoje", jis neatiminės iš mažesnių ar silpnesnių pinigus ar necenzūriniais žodžiais neišvadins kokios bobulės. Ir kaip teisingai parašė Voveriukas, pastaruoju metu į mokyklą ateina vaikai, kurie apie elementarią elgesio kultūrą nėra nieko girdėję. Bet užtat labai daug girdėję apie laisvą asmenybę bei jos saviraišką. Kiekvienas jų - mažas Aš. Tokių Aš klasėje virš 30. Kiekvienam reikia individualaus dėmesio, nes namuose jis - princas ir karalius. Jokio sugebėjimo ir noro dirbti kolektyve. Kiekvienais metais atėjus penktokams iš pradinių (kur labai skatinama saviraiška), visą pirmą trimestrą skirdavau drausmei ir muštrui "juodai", po 10 minučių nuo kiekvienos pamokos (ir kalbu ne apie auklėtinius), mokydavomės įeiti į klasę be triukšmo ir rėkimo, tyliai išsiimti daiktus, tyliai pasiruošti pamokai, nelėkti viduryj pamokos be mokytojo leidimo "į valgyklą atsigerti", nevalgyti pamokos metu, garsiai nekalbėti bet kuriuo pamokos metu ir t.t. ir t.t. Manot, aš su jais cackindavausi? Nė velnio. Pas mane būdavo "karinis rėžimas". Įeinu į klasę, klasėj - šurmulys, kažkas laksto suolais ir palangėm, kažkas kažką iš kažko atėminėja, kažkas kažkam daužo per galvą, kažkas cypauja rėkauja, žodžiu, žvėrynas. Laukiu, kol pamatys mane. Pamato, palaipsniui aprimsta. O tada dešimt minučių stovim (ko jie baisiai nemėgsta), t.y. jie stovėdami išklauso mano dėstomą požiūrį į jų elgesį. Niekada nerėkiu. Kalbu ramiai, nepakeltu balsu, bet akcentuotai.Pabaigoje visada paklausiu: "Patiko?" Jie: "Ne". Aš: "Vadinasi, kartosim auklėjimo valandėles tol, kol įsisąmoninsit, kaip mokiniui pridera elgtis mokykloje". Va šitaip. Jokios meilės iš mano pusės, tik "geležinė rankelė".

Pas gerą pedagogą ir vaikai atitinkami. Patikėk, jei klasė yra draugiška, joje gera atmosfera - tai yra didžiulis tos klasės auklėtojo nuopelnas


Dešimtokai paprastai jau būna sulaukę 16-os. Mokslas mūsuose privalomas būtent iki šio amžiaus.
Papildyta:
Cassandra, su tavo geležine ranka tik kareivinėse dirbti
Nėr ko stebėtis po to, kad "geležinė ranka gimdo plieninę ranką"

Makarenkos principu - kas buvo iki šiol nesiskaito? tai, kaip vaikas buvo auklėjamas šeimoje - 0? nemanau kad pakliuvusi į šitą situaciją mokytoja tokia "bloga", kad neperauklėjo vaiko...
o žaliūkai būna ir šeštokai, kuriems 16 tikrai nėra... bent jau mopkykloje, kurioje dirbau, šeštoikai buvo sulaužę mokytojai ranką su tualeto durimis...

Ir kuo tai baigėsi? Jie neliko niekaip nubausti?

O tu nežinai atvejų, kai maištaujantis vaikas gyvendamas netinkamoj aplinkoj, randa visiškai svetimą žmogų, gal pedagogą, o gal ir ne, kuriam būna visiškai nuoširdus ir atsidavęs Aš žinau, todėl ir kalbu

Tik nesuprantu, ko ir didžiausi lodoriai buvę, visada mane gatvėj susitikę šypsosi, sveikinasi ir klausia "Kaip sekasi?" (turiu omenyje - po mokyklos baigimo).

Svajakas

prižadėta, kad jei dar kartą prasikals, klasę išformuoti

žinau, bet tai nereiškia, kad ta pati mokytoja bus visiems tokia "auksinė" kad perkeis visos klasės gyvenimą. Galiu pasigirti, kad pas mane vaikai irgi ateidavo paverkti... bet deja.. tų, kuriems niekas nesvarbu, kurie "vierchai" tuo nepaveiksi...

Gerai, o jei tarp tų dvidešimties draugiškų yra pora tokių, kuriems Vaiko raidos centras šiokią tokią diagnozę nustatė? Čia kaip toj patarlėj "mažas kupstelis didelį vežimą išverčia"...