QUOTE(Salsa)
na, jei ką, tai akis draskiau savo mokytojai muzikos mokykloje, kuri pati nelabai civilizuotai elgėsi, jei už neišmoktą kūrinį leisdavo sau palikti vaiką po pamokos ir valandai UŽRAKINTI kitoje klasėje, kad mokytųsi, nė nepasidomėjusi, ar jis kartais į tualetą nenori, ar pavalgęs ir ar turės kaip grįžti namo, nes per tą laiką ir sutemdavo (muzikos mokykla juk veikdavo po pamokų ). Nė dabar nemanau, kad tokią mokytoją pasiųsti po velnių, riktelti jai, kad niekur nesėdėsiu ir išdrožti namo nuodėmė. Gailiuosi tik kad tokį elgesiuką ėmiau praktikuoti tik būdama paauglė, o ne nuo pirmų klasių, kai persigandusi ir perbalusi, šventai tikėdama, kad mane užrakintą laikys per naktį (ji taip grasino), apžiūrinėdavau klasės langus, per kurį galėčiau iššokti (aukštas tai 4-tas, bet 8-metės protelis irgi kartais vėjais banguoja).
QUOTE
Va čia ir problemėlė. Mokytoja - tokia veidmainė, kad daugiau tokių žmonių tikriausiai gyvenime nesu sutikusi. Mane aprėkia, užrakina, o pati nulekia ir paskambinusi mamai į darbą saldžiu balseliu informuoja, jog aš atėjau šiek tiek nemokėdama skambinti užduoto kūrinio, o šiaip esu viena geriausių jos mokinių, ji mane rengianti konkursui (apie kurį manęs niekas neinformavo), taigi ar negalėtų mama leisti jai dar valandėlę kitą su manim padirbti? Mama, aišku, sutinka. Ir kai aš kalbu, kad mokytoja rėkė, kad klasėj užrakino, ji tepasako, kad reikia pasistengti kiek geriau mokytis, kad mokytoja ne blogo nori - juk konkursui ruošiasi, o dar pridėkime mamos svajonę, kad vaikas muzikoje mokytųsi ir... iki jos ateidavo tik pusė tiesos. O apie savo mintis pasakyti gėdijausi - viskam praėjus jau pačiai gėda buvo, ka baimės apimta taip galvojau O kitus kartus jau tiesiog nebebijodavau jos grasinimų dėl visos nakties nes mama užgarantavo, kad jokia mokytoja taip nepasielgtų - taigi išmokau ja tiesiog nebetikėti. O vėliau - nachališkai atsikalbinėti bei siųsti po velnių, jei man kas nors nepatinka
Na, mano pozicija griežtai neigiama mokytojos atžvilgiu. Mažiausia, ką galiu pasakyti, kad jos elgesys buvo nepedagogiškas ir nepagarbus tavo atžvilgiu. Manau, aš sureaguočiau į tai, kad mano vaikas šiuo atveju į muzikos mokyklą eina nenoromis ir grįžta blogos psichologinės būsenos. Kalbėčiausi, kas yra. Labiausiai ausis priverstų pastatyti faktas, kad vaikas yra UŽRAKINAMAS. T.y. vaiko judėjimo laisvės apribojimas, nesuderinamas su jokiais įstatymais bei elgesio normomis. Sekantis mano žingsnis būtų vizitas pas mokytoją, kuriai problemą išdėstyčiau taip: "Mano dukrai pastaruoju metu stipriai sumažėjo motyvacija mokytis muzikos mokykloje. Kaip jūs manote, kodėl?" Išklausyčiau jos išsakytą nuomonę. Manau, kad išgirsčiau kritiką dėl per mažai įdėto darbo. Toliau sakyčiau: "Jūs esate teisi, jei vaikas nori pasiekti gerų rezultatų jis turi dirbti daugiau, nei dirba maniškė. Tačiau yra viena problema - dukra minėjo, kad buvo užrakinama klasėje. Ar jūs nebijote, kad vaikui, paliktam vienam, gali pasidaryti bloga, jis gali nualpti, galų gale, jam gali prisireikti į tualetą. Jei šalia nėra suaugusiojo, situacija gali pakrypti nenuspėjama linkme. Jūs to nebijote?" Jei mokytoja tvirtintų, kad tai yra dukros prasimanymai, aš sakyčiau taip: "Na, iš dukros mane pasiekia viena informacija, iš jūsų - kita. Informacijos viena kitai prieštarauja ir aš pati negaliu nustatyti, kuri iš jūsų yra teisi. Jei situacija kartosis, būsiu priversta RAŠTIŠKAI prašyti jūsų administracijos išsiaiškinti, kas gi iš tiesų vyksta." Po tokio pokalbio, manyčiau, daugiau tokio pobūdžio problemų neiškiltų.