Pasak vienos itin gerbtinos vaikų gyd. - Lietuvoje yra gal tik 2 geri židinių meistrai , bet mediku ir pedagogu gali būti kiekvienas, gali juos kritikuoti bei aiškinti, kaip reikia gerai dirbti...
Pritariu, bet...
Užaugau mokytojos šeimoje, mokytojų name - mokytojai po, šalia, virš, geriausia draugė iš mokytojos šeimos, vakarais pilna mokytojų virtuvė, kavos ir cigarečių kvapas ir vis mokyklos problemos... ten mane mama kartais vesdavosi gal nuo 2-3 metukų, tyliai sėdėdavau galiniam suole, o 5-6 metų jau gebėdavau atsakyt į kai kuriuos mamos užduodamus vyresniokams klausimus..
Mama dirba iki šiol-gyvenu mokykla jau 30 metų.
Taigis šiek tiek neoficialios statistikos - kažkas tikrai nutiko, ar vaikai sukvailėjo ar pedagogai daro kažką ne taip - visa pirmoji mamos laida sustojo į aukštasias, tarp jų buvo bent keli aukso medalininkai, kai kurių vardus ir pavardes iki šiol pamenu - mielas, kltūringas jaunimėlis.
Preitais metais suvedinėjau mamos auklėtinių pažymius - vidurkis 6 (mama dirba eilinėje mokykloje, t.y. ne kokioj prestižinėje gimnazijoje)
eeeeee viena jos mokinė aiškinosi policijoje dėl jaunesnės mergaitės sumušimo.
Dar šiek tiek statistikos - visos mano pažystamos bent kelioliką metų mokykloje dirbusios pedagogės turi problemų su sveikata, o labiausiai, eee kaip čia švelniau pasakius, su galva, ir aš jas suprantu ir užjaučiu - darbas sunkus, reikia jį mėgti, reikia mylėti vaikus, mediku ir pedagogu negali būt šiaip sau, tam reikia pašaukimo.
Nes vaikai yra vaikai... "adaptuoti", "modifikuoti", "normalus"... jie gi
vaikai, o ne problemos.
O tokių kaip Cassandra aš nesuprantu ir plem, nepateisinu.
siaubas, lai mano vaikai mokosi mokykloje kartu su "modifikuotais" bei "adaptuotai", lai mokosi užjaust, suprast, pritapt, ale neduok dieve mokytojos a la Cassandra ar ana nubėgusi slėptis direktorė.
Sakysit, aš skraidau padebesiais?
ka gi, prisiminkim mokyklą.
Koks geriausias mokytojas? Ne tada geriausias, o dabar, suaugusiųjų akimis, iš ko gavot daugiausia žinių, kurį prisimenam su meile?
Man patiko istorikas, lituanistė bei visad maloni inteligentiška fizikė, jie niekad "nemustravo", to ir nereikėjo, jie įdomiai dėstė. Norėčiau dabar juos sutikt, padėkoti.
Keletas per 2 aukštus rėkiančių pedagogų kol buvau mažesnė man kėlė siaubą, paaugus - juoką.
Iki grabo lentos atsiminsiu cerberi muzikę, sausą ir neidomią, jai dėmesį pavykdavo išlaikyti tik geležinio muštro dėka, viena iš jos bausmių buvo itin originali - prasikaltėlis mokinys turėdavo 2000 kartų parašyt pvz. "aš esu dvasios ubagas"
Ją sutikusi tikrai pažinsiu ir pasisveikinsiu, ale ne iš pagarbos, tiesiog taip išauklėta esu.
o jūs čia ditribambas muštrui giedat, pagalvokit ar patiems toks auklėjimas patiktų ir kiek naudos duotų.
Ką noriu visu tuo pasakyt, tėčiai ir mamos, auklėkit gražiai savo vaikus šeimoj, stenkitės jiems duoti kuo daugiau žinių, nenusiplaukite rankų, nepalikite visko pedagogams ir vaikams tada mokyklose saugiau bus.
p.s.
eee man kazkurioj ausyje zvimbia PINK FLOYD
QUOTE(Cassandra @ 2006 10 23, 09:51)
Vienintelis dalykas, kuris sukelia mokinio pagarbą, yra jėga. Jokia meile čia net nekvepia. Jei mokinys jaučia, kad jam "prisidirbus", tu jį "sudorosi", jis tave gerbs ir bijos, nes laikys tave stipresniu.
Kiekvienais metais atėjus penktokams iš pradinių (kur labai skatinama saviraiška), visą pirmą trimestrą skirdavau drausmei ir muštrui "juodai", po 10 minučių nuo kiekvienos pamokos (ir kalbu ne apie auklėtinius), mokydavomės įeiti į klasę be triukšmo ir rėkimo, tyliai išsiimti daiktus, tyliai pasiruošti pamokai, nelėkti viduryj pamokos be mokytojo leidimo "į valgyklą atsigerti", nevalgyti pamokos metu, garsiai nekalbėti bet kuriuo pamokos metu ir t.t. ir t.t. Manot, aš su jais cackindavausi? Nė velnio. Pas mane būdavo "karinis rėžimas". Įeinu į klasę, klasėj - šurmulys, kažkas laksto suolais ir palangėm, kažkas kažką iš kažko atėminėja, kažkas kažkam daužo per galvą, kažkas cypauja rėkauja, žodžiu, žvėrynas. Laukiu, kol pamatys mane. Pamato, palaipsniui aprimsta. O tada dešimt minučių stovim (ko jie baisiai nemėgsta), t.y. jie stovėdami išklauso mano dėstomą požiūrį į jų elgesį. Niekada nerėkiu. Kalbu ramiai, nepakeltu balsu, bet akcentuotai.Pabaigoje visada paklausiu: "Patiko?" Jie: "Ne". Aš: "Vadinasi, kartosim auklėjimo valandėles tol, kol įsisąmoninsit, kaip mokiniui pridera elgtis mokykloje". Va šitaip. Jokios meilės iš mano pusės, tik "geležinė rankelė".
QUOTE(Cassandra @ 2006 10 23, 10:12)
Tik nesuprantu, ko ir didžiausi lodoriai buvę, visada mane gatvėj susitikę šypsosi, sveikinasi ir klausia "Kaip sekasi?" (turiu omenyje - po mokyklos baigimo).
