Ar saugūs mūsų vaikai mokykloje?

gali būti Smurka. Bet pasistenk įžvelgti gerąją šio reikalo pusę...gal neverta taip per jėgą veržtis į tą įstaigą, kurioje dirba tokie pedagogai, kurie nėra geranoriški...gal atrasi kolektyvą mokytojų, geranoriškiau nusiteikusių Tavo vaiko atžvilgiu.

Kad daugiau būtų tokių supratingų žmonių

Visiškai sutinku, kad problemos užuomazgos yra šeimoje. Tik mokykloje jos labiau išveši, išsibujoja. Kaip kitaip galima paaiškinti faktą, kad namie su vaiku yra įmanoma susišnekėti, o tuo tarpu mokykloje niekam to nepavyksta padaryti? Aš asmeniškai su sūnumi, išskyrus smulkius buitinius konfliktus (neišsiplovė lėkštės, nepasidėjo daikto į vietą ir pan.) daugiausiai konfliktuoju tik dėl mokyklos. Visas blogis, kuris veržiasi iš jo yra susijęs būtent su mokykla.

Kai ėjau pas vaiko pediatrę paprašyti siuntimo į VRC, garisiai nusistebėjau, kas per laikai atėjo jei vietos stacionare reikia laukti daugiau nei mėnesį, o pedagoginėj psichologinėj tarnyboj net du

Daktarė pasakė, jog viską lemia daug dirbančių tėvų dėmesio stoka vaikams ir padidėjęs skyrybų skaičius. Tai ir atsiliepia vaiko psichologinei būsenai.

aš iš pradžių pakalbėčiau apie tai su auklėtoja, kas t en per situacija susidaro grupėje. paskui paprašyčiau, kokio mini susirinkimo, kad dalyvautų ir berniuko mama. Auklėtoja turėtų irgi prisidėti ieškant išeities, nes nei Tu nei berniuko mama tuo momentu nebūnate šalia ir nežinote priežasčių kodėl vaikai taip ykstasi.

Būtų gerai atrasti. Nes penkių km spinduliu tokio kolektyvo neradau. Kodėl jo nepriima?

1. Nėra prancūzų kalbos, o būtent ši kalba mano vaikui yra pagrindinė užsienio kalba.
2. Pagal adresą nepriklausom, o mokykloje ir savų bezprizornikų pakanka.

Vo teip vot. Jau rašiau, bet dar pasikartosiu, nes ne visi perskaitė. Kai su savo problema kreipiausi į vieną švietimo skyriaus klerką, jis palaikė ne mane, o nenorinčius priimti mano vaiko mokyklų vadovus, nes ir pati jų vietoj būdama esą tokio vaiko nepriimčiau

Viskas labai paprasta - tu žinai priėjimą prie jo, gi tuo tarpu mokykloj, kur tokių kaip jis ir panašių į jį, yra N.

Taip, bet ar tevai pries skirdamiesi pagalvoja apie vaiką? Paruošia jį tam, be juodinimo mamos ar tėčio? Kai suaugę žmonės sugeba išsiskirti gražiai ir vaikams išaiškinti padėtį, tikrai vaikams ta trauma nebūna tokia jau didelė. juk skyrybos netrenkia kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tai vėlgi viskas susiveda į elgesį su vaikais.

Mačiau tokį atvejį darželyje. Mama pasakoja auklėtojai, kad išvažiuoja kelioms savaitėms kažkur ir pabrėžia, kad ooj, oj tik nesakykit vaikui, jis nieko nežino. Mano akimis tai nėra normalu ir va tokiu būdu yra žalojama vaiko psichika, juk jie nors ir maži bet tikrai viska supranta.

Ko gero, taviškis lankė gerą vardą turinčią mokyklą
nė viena įstaiga nenori turėti "problemiškų" vaikų. Elementaru. Taigi aišku, kad į jokias rekomendacijas nenorės atsižvelgti. Ne dėl malonumo. Dėl "prestižo" o dabar sakyk, ar būtum norėjusi, kad po tokių tavo žygių, kibirų ašarų, komisijų, savaime suprantama, ir aptarimo tarp mokytojų ir klasės draugų tavo vaikas ir toliau TEN mokytųsi? Aš nenorėčiau
o šiaip tik tos, kas dirba mokyklose, gali pasakyti, kiek iš tikrųjų realiai nutinka visko.... tik niekas nieko neviešina, nutyli, nuglaisto. Deja.

Visiškai sutinku. Kaip taisyklė, visi sunkiai valdomi vaikai yra tokie, nes tokiu būdu jie siekia atkreipti į save dėmesį. O dėmesį jie siekia atkreipti todėl, kad jo negauna arba per mažai gauna namuose. Tačiau per pamoką skirti dėmesį vienam vaikui negali (beje, jei jau parededi jam rodyti išskirtinį dėmesį, tai jis tai suvokia, kaip privalomą kiekvienos pamokos dalį), nes PRIVALAI per 45 pamokos minutes dėmesį skirti visiems trisdešimt keliems klasės mokiniams, kiekvienam asmeniškai bent po pusę minutės. Pagalvokit, kaip tą padaryti praktiškai, kai klasėje yra keli tokie problematiški, reikalaujantys dėmesio. Ir kodėl jie turi atimti mokytojo dėmesį iš ramesnių, kuklesnių, nedrąsesnių ar geriau išauklėtų vaikų? Iš tiesų didelė bėda yra tame, kad tėvai labai mažai bendrauja, labai mažai iš tiesų kalbasi su savo vaikais. Gyvenimo tempas didelis, reikalavimai dideli, tėvai iš darbų grįžta pavargę, tačiau net ir esant tokioms sąlygoms, BŪTINA rasti laiko pabendrauti su savo vaikais. Labai teisingai rašė Aidar, kad esant tokiai situacijai, reikia atidėti kitus darbus į šoną ir bendrauti su vaiku. O dar geriau - kartu daryti darbus, kad ir vakarienę, ir kalbėtis. Nes kitaip gaunasi taip - vaikai eina po pamokų į būrelį, trinasi su draugais arba mirko nosis kompe, daro pamokas. Grįžta tėvai, užsiima kasdieninių darbų apmėtymu, vaiko prabėgom pasiklausia "Kaip sekėsi? Pavalgei? Kaip mokykloje?" ir toliau įsisuka į savo reikalų verpetą, nebudindami miegančio šuns, t.y. palikdami vaiką užsiimti savo reikalais ir džiaugdamiesi, kad tas neūžia jiems darbe pavargusios galvos. Tačiau derėtų vaiką daugiau įtraukti į buities darbus, nes darbas dar nei vieno vaiko nesugadino. Aišku, kad vaikai to nenorės, aišku, kad pyks, kad jiems trukdoma žaisti. Bet kada nors suaugę pasakys ačiū už tas kartu praleistas valandas ir kartu nuveiktus darbus.

Ech, Cassandram visiškai su tavimi sutinku. Ta teorija yra žinoma ir suprantama visiems, tik ne visiems pavyksta ją praktiškai įgyvendinti

Žinot teoriškai atrodo labai nesudėtinga, nusiteiki , kad va šįvakarą eisim pasivaikščiot, nieko neplanuoju, skiriu laiką vaikam....deja deja..va paauglės mergaitės, nors visą vaikystę buvom draugės ir dabar dar retkarčiais pavaikštom už parankės susikibusios, bet jau nebe tas. Tai jos laiko neturi, tai nebenori , todėl dažnai ir apsiriboja bendravimas klausimais kaip sekėsi?ar pavalgei?kas naujo?
bandau dar kartais ten televizijos laidą kartais žiūrėdama pakomentuot kartu, bet jau sulaukiu komentarų, na mama, Tavo kažkoks keistas stilius..arba kažką panašaus...tai va aš neturėdama problemų, jau jaučiu kaip prarandu kažkiek ryšį su savo mergaitėm, ką ir bekalbėt apie berniukus
Svarbu bendraujant su vaikais kažkaip laikytis nuoseklumo

Nereikia suplanuot eiti pasivaikščioti, jei pastoviai to nedarote. Tai nebus natūralu. Geriau suplanuokite kartu padaryti vakarienę, persodinti gėles. Geriau paprašykite savo paaugles mergaites padėti jums išsirinkti jaunatvišką papuošalą. Mano sūnus jau suaugęs, tačiau ir tuo sunkiu paauglystės laikotarpiu rasdavom (kartais lengviau, kartais sunkiau) bendrą kalbą. Nepamokslaudavau, nemoralizuodavau. Kalbėdavomės apie realų gyvenimą. Dažnai klausdavau jo nuomonės apie vieną ar kitą man rūpimą gyvenimo reiškinį. Vaikams svarbu jausti, kad jų nuomonė yra vertinama. Taip pat jie puikiausiai jaučia, kada jų nuomonė yra iš tiesų svarbi. O ne pasiklausiama tik tam, kad palaikyti pokalbį. Su saviškiais vaikais reikia susidraugauti, pereiti iš situacijos "mama- vaikas" į situaciją "mes - draugai ir artimi žmonės".

Smurka, ką aš galiu pasakyti...Kiekvienas esam savo gyvenimo menininkas, tik Dievulis nevienodai visiems visko drėbtelėjo. Vienai drėbtelėjo sugebėjimą būti puikia mama, atrodytų be didesnių pastangų, kitai puikia virėja ir namų ūkio prižiūrėtoja, trečiai - puikius duomenis karjerai daryti...Na, kiekvienai kažkuri gyvenimo sritis einasi lengviau, o kažkuri - sunkiau. Tobulybių nėra, meskim iš galvos tuos COSMO ir kitos šiuolaikinės žiniasklaidos svaičiojimus. Daryk ką gali. Tiek, kiek gali. Kartais per "negaliu". Kiek esu mačiusi tavo pasisakymų forume, visada man atrodei gera mama Kartais tereikia laiko ir mažo lašelio kantrybės. Ir viskas susidėlios į vietas. Vėliau ar anksčiau