Ar saugūs mūsų vaikai mokykloje?

1. Į vidutinybes irgi reikia prasimušti. Aš esu vidutinybė, bet jei neturėčiau tam tikrų savybių, šiandie maximos kasoj sėdėčiau.

2. Čia ne maištautojas. Čia chuliganas

šiandien man šita tema aktuali dėl asmeninių priežasčių- daržely nuolatinis teroristas įkando dukrai į ranką... Skaitau jus visas ir visgi neprieinu jokios išvados- o ką gi daryti, kad situacija keistųsi...

O kodėl neatkreipti dėmesio ir į kitas sferas, kur yra darbas su žmonėmis? Pvz. ar gerai, mandagiai, maloniai ir paslaugiai bendraujama su jumis Sodros darbuotojai? Ar nesutraumuoja vairuotojų kelių policija? Ar myli nuteistuosius prižiūrėtojai?... Juk visi mes - kažkieno vaikai...

nė velnio malonumo tame nėra, bekad neparuošti - faktas. Ir kokiu būdu prieiti prie tokio "sutrikusio" vaiko - neaišku, nes teorija yra teorija, ji taikoma tam vienam vaikui, pamirštant dar 20 klasėje esančių. Be to, dažniausiai tokie vaikai turi nežinau kaip pavadinti padidėjusį seksualumą. Pradinėse klasėse dar nieko, vėliau jau gali kilti ir kitokio pobūdžio elgesio problemų.


pritariu. Vaikas ateina iš šeimos. Kokia ji, toks vaikas. Patirtis


tie vaikai namie turbūt irgi turi tėvus, kurie galėtų paaiškint tokius dalykus Vienoje klasėje yra berniukas irgi "kitoks", bet pamatytum, kaip gražiai klasiokais su juo elgiasi. Bet ir jis pats yra labai gerietis, ir mama nėra akla užsispyrusi moteris.


šalinti gali, jei ji yra pilnametis. Jei ne, reikia tėvų sutikimo, nes už jo elgesį ir pasekmes atsako tėvai.
Man rodos, problema nėra tame, kad auklėtojos ar mokytojos to vaiko bijojo. Tiesiog pedagogas negali panaudoti jokios fizinės jėgos prieš vaiką. Jeigu atiminėjant tas žirkles ar peilį netyčia vaiką pastumsi, jis įsibrėš ar dar kokia nesąmonė nutiks, turėsi atsakyti už jį kaip už naują. Su visoms pasekmėm ir pasiaiškinimais. Tai gerai, jei tėvai normalūs ir suvoks situaciją, o jei ne? Ir aiškinkis tada, kodėl, norėdamas apginti 20 vaikų, netyčia užgavai tą.
Bet užsirakinti kabinete absurdas

Aš tai siūlyčiau tėvams apskritai atsisakyti tėvų teisių ir vaikus pavesti globoti valstybei ir mokyklai - įsivaizduojat, kaip jums rūpesčių sumažėtų Sovietų Sąjunga šia linkme vystė labai gerą "besprizornikų" auklėjimo ir auginimo beigi tėvų nupurtymo nuo atsakomybės programą. Todėl dabar ir turime tokius tėvelius su tokiu požiūriu - lai mano vaiku pasirūpina didesne dalimi mokykla, savivaldybė, vyriausybė irgi Prezidentas (anais laikais tą rūpestį dar ir Partija perimdavo), bo aš didesne dalim dirbu...Neturiu kada augint ir auklėt. Džiaukitės, kad apskritai pagimdžiau.

O ko akis išpūtei? Vidutinybės skalė labai plati

va va...užburtas ratas..kaip bendaujame visuomenėje taip bendrauja ir mūsų vaikai...paskui sakome - nemoka vaikas visuomenėje elgtis...o kaip visuomenė pati elgiasi????

kai pradėjau vedžiotis mergaites į vaikų įstaigas - į darželį, paskui į pradinę..nuo pat pirmų dienų pedagogai kalė į galvą - mes dirbam su vaikais, mes juos prižiūrime, bet galutinis štrichas vaiko ugdime priklauso jums tėvai. Man buvo viskas suprantama.

Tokiam vaikui reikia suaugusio draugo. Tokio, kuriam jis būtų brangus. Tokį žmogų jam atradus, reiktų parūpint ir atlyginimą, kad turėtų iš ko būti su juo pamokose ir po pamokų. Tik jei vien dėl algos bus, tai šakės, "š" gausis.

Turėjau pavaduoti pirmokų mokytoją. Vienas pirmokas – nuolatinis muštukas. Bet žinot, kuo skiriasi nuo įprastinių muštukų? Nerimu. Baisiai audringai reaguoja į kiekvieną dirgiklį – ne taip gražiai parašytą raidę, pro šalį praėjusį vaiką. Tiesiog į viską, kas yra ir ko nėra. Kitaip reaguoti jis negali. Tiesiog jaučia nerimą, vartoja dėl to vaistus.

Gali jam aiškint, nurodinėt – ir nieko. O va pačiupk vos pradėjusį muštis, atplėšk nuo kitų vaikų, laikyk stipriai apkabinus, kalbėk ramiu tonu, koks jis geras, ir kad supranti, jog jam sunku – jis stovi, širdelė tankiai tankiai tuksi, pamažu rimsta, rimsta. Tada pasodini rašyti, laikai per pečius apglėbus, vis kartoji, kad pavyks. Jis rašo gražiai, tvarkingai. Pagiri, palieki, eini prie kitų vaikų, jis vos minutę ar kelias ramiai rašo, gana greit nerimas grįžta, kiekviena raidė vis baisesnė, kol paskutinę jis susinervinęs "uždaro į kalėjimą" ir suspiegia lyg pjaunamas.

Vaikai greiti nuteisti, todėl nuolat jiems pasakoji apie nerimo sutrikimus, apie tai, kad vienam reikia daug daugiau pastangų gražiai elgtis negu kitam. Pasakoji apie žmogaus fiziologiją, skirtingumus. Apie tai, kad, pvz., negamina skydliaukė kokio hormono – ir bus žmogus liūdnas, kad ir kiek jį linksmintum, ir pan. Pirmokai puikiausiai supranta ir priima. Kai kurie po tokio pokalbio tariasi, kad tas vaikas "geras ir mes su juo draugausim". Aišku sunkumus patiria tuoj pat, bet jei su jais apie tai šnekiesi nepamokslaudamas ir neteisdamas, jie vėl ima mokytis su juo draugauti.

Tik akivaizdu, kad tokį vaikutį turinčioje klasėje vieno suaugusio žmogaus neužtenka. Reikia mokytojo visiems ir kažko, kas daug dėmesio skirtų jam.

Kai mokyklos vadovybė priėmė mano vikui nepalankų sprendimą, aš kelias dienas braižiausi kaip katė aplink direktorės kabineto duris, kelis kibirus ašarų išverkiau ir maldaute maldavau, kad nežlugdytų mano vaiko. Direktorė sprendimo nepateikė, mojavo kažkokiu ten ministro įsakymu man panosėj ir sakė, kad to padaryt negali (nors kitos mokyklos puikiausiai tą įsakymą apeina). Man patarė kreiptis į VRC. Ši institucija, kartu su pedagogine psichologine tarnyba rekomendavo vis tik sprendimą pakeisti, nes jo nepakeitus, bus sunkiau problemą spręsti, o gali būt, kad net neįmanoma. Ir ką tu galvoji? NUSISPJOVĖ mokykla ant tų rekomendacijų. Pasakė, kad šios dvi institucijos negali nieko nurodinėti. Taip, nurodinėti negali, bet rekomenduoti gali, O rekomendacija yra toks dalykas, į kurį galima arba atsižvelgti, arba ignoruoti. Atsivelgia geranoriški, ignoruoja - žlugdytojai. Ir kas paneigs, kad iš to malonumas nejaučiamas? O gal net eksperimentas koks daromas?

Aš irgi pritariu tam, kad vaikui formuojami visi prioritetai namuose. O jeigu vaikas yra problematiškas - su juo ypatingai reikia dirbti namuose. Lai tai bus 2 val per diena ir savaitgaliai, bet nuolatinis toks darbas ilgainiui tikrai "vaisių" duos. Tikiu, kad svyra rankos mamoms, turinčioms problematiškus vaikus, bet tik jų juodas darbas ir visas dėmesys, turi būti atiduotas būtent vaikui. Švara namie, nelyginti drabužiai, draugai, poilsis nuo vaiko, "pleski tveski" - gali ir palaukti.

Smurka, visgi jei konkrečiau (aišku, jei tik pati nori ir gali apie tai kalbėti), kame problema su vaiku? Ką jis daro? O gal nedaro? Kelintokas?