QUOTE("Monika" @ 2015 05 08, 11:05)
Kai jis atvyksta jos pasiimti, ji lekia į jo glėbį verkdama...
...o toji atsakė: ,,Man dabar rūpi tik mano šeima".
Kuo toliau tuo mažiau ji verks, augdama ims keistis požiūris į retai matomą tėvą.
O dėl anytos....senai yra pastebėta, jog motinai sūnaus vaikai, jei jų šeimoje viskas liuks, tai ir anūkai mylimi ir savi, bet jei skyrybos ar nesantaika- tai jie jau tampa marčios vaikais, sūnus lyg ir ne prie ko ir be skausmo gali būti atstumiami. O va dukros vaikai motinai visada bus savi...Ar čia kraujo ryšys labiau traukia, ar dėl to kad sūnui kitų anūkų daug lengviau pridaryti nei dukrai prigimdyti-lieka paslaptis
Papildyta:
QUOTE(diana34 @ 2015 05 08, 11:14)
Zinai, po tokiu "mociutes" zodziu ,as savo vaikui sudeliociau taip gyvenima, kad su seneliais, o ir su "tetuku" matytusi kuo reciau ( arba isviso nesimatytu) ...kam vaikui tokie nervai, asaros, laukimas..? pagalvociau kur daugiau pliusu..ar, kad laukia puse metu ir sirdy verkia, ar jo\ju isviso nera... kam reikia leisti tokiems zmonems zaisti su savo vaiko jausmais? ar verta? .......
Nemanau kad savo vaikams gyvenimus "sudėlioti" kažkam yra pavykę, jie savo gyvenimus atsineša jau gimdami, ir nereikėtų jaustis Dievais reguliuojant savo vaikų gyvenimus. Jie patys turi susitvarkyti savo santykius su savo artimaisiais, ir su savo jausmais, kad ir kaip bebūtų kartais liūdna. Kartais mūsų neapykanta ir kišimasis kur nereikia patiems atsisuka antru galu