Laukiu berniuko bet bus..........

Nesupykite, bet man net plaukai piestu pasistojo paskaicius jusu postus 
Esu is nevaisingumo skyrelio, ten mes merginos kovajame su mums likimo skirtu nevaisingumu. Negaleti susilaukti vaikelio, stai kur beda , problama, gyvenimo smugis, netiesybe, o ne vaiko lytis  Moterys metu metus save kankina visokiomis proceduromis, vaistais, aukoja sveikata, net seimas vardant to svento vaikelio. Dieve buciau laimingiausia moteris zemeje, jeigu gyvenimas suteiktu galimybe tapti mama     
Todel nevarykite Dievo i medi o dziaukites mielu graziu kudikeliu, nesvarbu kokios jis lyties 

Nesupykit mamukai, nors jau „pripyliau“ visą romaną, bet... 
Nesusilaikiau neatsakiusi  Jau ne viename forume pastebėjau SM narę flight (matyt netyčia atradau „sielos draugę“    ) ir čia pasinaudosiu jos žodžiais (tikiuosi nesupyks  , nes iš tiesų jie čia puikiai atspindės mano požiūrį šiuo klausimu):
„Manau, kad Sm/e tokias temas gvildenti yra labai slidus reikalas. Kiekviena ateiname su sava patirtimi ir skauduliais. Pasidalink negalinčiai susilaukti vaikų moteriai, ar moteriai po kelių persileidimų, ar netekusiai kūdikio moteriai, kad nėštumas, švelniai tariant, nedžiugina (o šiuo atveju, kad lytis ne ta kurios norėjai) - ir ji sureaguos labai asmeniškai, per savo patirties prizmę... Komentaruose už tarsi racionaliai, adekvačiai dėstomų minčių prasiveržia "tamsieji šešėliai" - pyktis, neteisybės jausmas, tam tikras bejėgiškumas ir noras "pamokyti nenaudėlę", kuriai, visgi, pasisekė labiau, nei tau, gerajai, "teisingajai"...

aš nuoširdžiai linkiu jums svajonės išsipildymo    bet nemanau, kad moralai šios temos autorei kuo padės 

... Dabar aš ramiai leidžiu sau būti visokia, patirti visus jausmus, kurie pripildo gyvenimą „įvairaus skonio". Taip aš jaučiuosi laimingesnė, o mano gyvenimas kupinas „prieskonių". Tada aš jaučiuosi arčiau vaikų. Toks gyvenimas man leidžia pajusti, kaip turėčiau elgtis su savo vaiku.

aciu Amedea

Sveikos paneles.ilgai galvojau ar rasyti. Nebezinau, kaip tvarkytis su savo nervais ir isitikinimais.O beda tokia, gal tik kuri is jusu supras mane, nes aplinkiniams nesuprast.
o istorija tokia mano gyvenimo. Visa gyvenima dar kai buvau paaugle buvau tikra ir svaigau apie tikraja meile(kuri retai ka aplanko) ir maza suneli, kuris butu panasus i mano mylima zmogu, kuri galbut ateity sutiksiu. Ir pries kelis metus as ta meile sutikau, ta tikraja meile, gyvenimas apsiverte aukstyn kojom per kelis menesius ir mes tapom vyras ir zmona. Atrodo nieko gyvenime ir nereikejo, tik mazo berniuko ir butent berniuko, gyvenau ta mintim 2 metus, nes pastoti niekaip nepavykdavo (vyrui medikai diagnozavo nevaisinguma.Tuo klausimu praeita buvo daug kliniku, dirbtiniai apvaisinimai ir t.t) Taciau niekas nepadejo, tik tikejimas ir maldos, svajones teliko..
Ir viena grazia diena svajone tapo realybe as pastojau, atrode viskas jau dabar laimei, meilei, gerumui niekas netrukdo. Buvau laimingiausias zmogus pasaulyje (nepaisant to, kad grese persileidimas nestumo pradzioje), taciau viska istveriau, mylimukai mano: vienas buvo salia, kitas viduj. Buvau tiesiog tikra kad turesim suneli, bet viduj stovejo toks kamstis, kad gali juk ir mergaite buti, taciau vejau tas mintis lauk.. Kol smalsumas nugalejo ir uzsirasiau privaciai pas gydytoja, kad suzinot ar tikrai berniuka turesiu. Ta diena buvau gerai nusiteikusi, bet kartu ir viduj tartum kazkas issoks.. ir atejo ta konsultacijos valanda pas gydytoja, vyras kaip visada salia, myli mane palaiko(aisku nesakau jam, kad man tik rupi ar ten sunelis mano mazas berniukas). Prisimenu atsigulu ant stalo, gydytoja paima echoskopa ir uz keliu minuciu klausia ar norim zinoti ko laukiames, sirdis dauzesi kaip niekad galvojau issoks lauk, tyliai paklausiai nejau jau pamatet kas gims, o ji man:mergaite. Mintys tik vienos noriu atsikelt ir iseit, bet negaliu, tada galvoju tik neapsiverkt. Taciau vos atsisedus i masina verkiau kaip niekad, vyras ramino, bet veltui.Visa kita diena darbe begiojau slapsciausi, kad tik nepamatytu kas kad verkiu.
Visa nestuma nenorejau matyti nei vezimuku, nei lovyciu, nieko, bet sukandus dantis rinkausi pirkau. Atrodo ir gyventi nenorejau, vienintele paguoda forumai su uzrasais echoskopas sumelavo, bet ir tie neguode, nes tikejau maciau pati, kad ten mergaite. Veliau raminau save, kad gims priglausiu mylesiu juk tai musu meile ten viduj ilgai laukta, motiniskas instinktas atsiras. Viduj vistiek berniuko laukiau, as tiesiog gyvenau ta mintim, bet veltui..
Atejo gimdymo terminas, pagimdziau mergaite.
Nemyliu jos, kartais net nenoriu prie jos prieiti, bet is pareigos atlieku motiniska pareiga, bet nieko nejauciu savo vaikui.Daznai verkiu atsisedus ir svajoju, kad ji galejo but mano sunelis. Viduj pavydziu tom kur berniuku susilauke mano pazystamom, bet net vengiu su jomis bendrauti.Kartais uzplusta mintys, kad gal as nenormali kokia, su nervais negerai. Uzplusta mintys, kad ta mergaite sugadino visa mano gyvenima, visas svajones.Apie kita vaika net galvot nenoriu, nes paniskai bijau vel girdeti, kad laukiuosi dukros. Negaliu nieko sau padaryti, nes suprantu, kad tokia depresuota mane paliks ir vyras, kuri beprotiskai myliu. Daznai lieku viena su vaiku, nes logiska kad vyras darbe, bandziau prie jos taikytis pamilti gal net, bet man nesigauna, nenoriu kartais net ziuret i ja ir pati verkiu bijau pati savo jausmu.Siuo metu vienintelis mano palydovas asaros, ir kartais isspausta dirbtine sypsena. Daugelis gal ir cia mane pasmerks, bet turejau kazkur issipasakot.