Laukiu berniuko bet bus..........

Ir kodėl gi nenormalu? Beje, nemeilė dėl lyties visam pasaulyje yra labai dažnas reiškinys. Tau atrodo nenormalu nemylėti savo vaiko dėl lyties, o man, pavz., daug nenormalesnė atrodo meilė įsivaikintiems vaikams. Bet iš esmės tai visiškai normLūs žmogiški jausmai.

Na, man nenormalu ir tiek, bet ne apie tai kalba. Kalba eina apie tai, kad PumpuliukaS pati nesusitvarko su savo emocijomis.

Nesusitvarko, nes pati nežino, ko nori. Iš mergos berno nepadarysi. Todėl yra tik dvi opcijos - arba pamilti (ko nepavyks padaryti forsuojant, tai turi ateiti natūraliai ) arba susitaikyti su nemeile.Kol kas matau tik Pumpos norą gailėtis savęs ir kaltinti dukrą dėl "tokios nelaimės". Čia ir blogiausia, nes nesusitaikius su savo nemeile, Pumpa grauš save, bus nelaiminga ir sušiks dukrai gyvenimą garauždama ir ją. Susitaikiusi su nemeile ir suvokusi, kad tai yra normalu, ji bent sugebės nekaltinti dėl to dukros, gal net sugebės simuliuoti meilę.

As tiesiog norejau sunaus ir viskas, bet kokio koks jis be butu i ka panasus bebutu, su kokiom ten lupom, ar kreivas tfu tfu begimtu as norejau berniuko, sunelio ir tiek. Jei butu galima berniukus ir 3 pagimdyciau, bet tik ne....
Dukters as nekaltinu, kad gime mergaite (ji del nieko nekalta, kad jos mama tokia), ir auginsiu as ja kaip mergaite, o ne kaip berniuka.manau laikas viska sutvarkys, ir aisku butu stebuklas jei su laiku gimtu ir meile savo vaikui, bet kolkas neapsimetinesiu jokios jai meiles nera...
Paskaitau jusu samprotavimus ir nuosirdziai pasakysiu, lengviau pasidaro, tiek kritika paskaicius, tiek paguoda.,
Jo tai tiesa kad as savimyla, ir gailiu saves, bet as saves negaliu perlauzt nors tu ka..Zinau , kad tai realus gyvenimas, kad realybei man gime dukra ir as ja priemiau ta realybe, bet svajones dar liko, nors jos visiskai be prasmes..
Aciu uz palaikyma, kritika, ir is vis kad i tokia kaip as demesi atkreipiat HappyAngel ir Ciccio, Nikute...

Manau, kad ne laikas diskutuoti, normalu tai ar ne. Apskritai, net nežinau, kas turi teisę tai nuspręsti. Taip yra ir tiek - faktas į veidą, kaip sakoma. Reikia sprendimo.

Aš tai galvoju, kad pamils dar tą dukrą. Dabar tiesiog depresija. Kartais gi būna moteros ir savo ilgai laukto vaiko nemyli. Ne visoms meilės įsijungia kaip kokį mygtuką paspaudus.

Nesupykite, bet man net plaukai piestu pasistojo paskaicius jusu postus
Esu is nevaisingumo skyrelio, ten mes merginos kovajame su mums likimo skirtu nevaisingumu. Negaleti susilaukti vaikelio, stai kur beda , problama, gyvenimo smugis, netiesybe, o ne vaiko lytis Moterys metu metus save kankina visokiomis proceduromis, vaistais, aukoja sveikata, net seimas vardant to svento vaikelio. Dieve buciau laimingiausia moteris zemeje, jeigu gyvenimas suteiktu galimybe tapti mama
Todel nevarykite Dievo i medi o dziaukites mielu graziu kudikeliu, nesvarbu kokios jis lyties

Renalta nepykstu. Ir puikiai suprantu, esu atsikandus irgi proceduru, nes 2 metus atgal mes isgirdome tai, kad vyras negales naturaliai su manim vaiku susilaukt, kad jis nevaisingas, tad visa ta baime, skausmingos proceduros, hormoniniai vaistai nera man svetimos.. Linkiu jums kuo greiciau susilaukti atzalu, mums nepadejo nei vaistai, nei dirbtinis, nei isleisti viskam tam milzininski pinigai. Mums padejo tikejimas. O kai issipilde svajone pastoti, as save suzlugdziau kita svajone..Ir visa tai suprantu, bet padaryti sau niekuom negaliu bent jau kolkas..

Baisu ir liūdna del to vaikučio.. jis gi del to nekaltas..
turit būtinai kreiptis pas specialistus, kol dukrytė maža ir nesupranta kas su jos mama vyksta.. nes tai yra labai baisu, baisu iš mamos išgirst tokius žodžius.. jums nereikėjo vaikų planuot, argi nežinojot kad gimsta ne tik berniukai juk tikimybė 50/50 taip neatsakingai i tai žiūrėt, o dar sakot kad kovojot su nevaisingumu.. moteris turinti tokių bėdų niekuomet apie tai nei nepagalvotų, ji viska atiduotų už galimybę turėti vaikų..
aš pati ilgai nesiryžau vaikams, tiesiog aš jų nenorėjau tik paskutiniu metu pradėjo kažkas kirbėt, kad gal visgi tas metas atėjo..
ta mintis kad o gal pirma bus mergaitė, mane ramino.. nes iki šiol apie berniuka nei negalėjau pagalvot, tiesiog bijojau aš jų to hiperaktyvumo, nepaklusnumo, keliamo triukšmo, keliamos netvarkos ir t.t o mergaitės ( mano akimis ) man atrodo ramesnės, meilesnės, švelnesnės ir visokios kitokios -snės.. ir maniau, kad jei būtų mergaitė man tiesiog būtų lengviau su tom permainom susitaikyt..

na, bet patapus lytis pasidarė visiškai nebesvarbi, kad tik viskas būtų gerai ir sulaukčiau aš to momento kada gi pagaliau pirma kart aš ji ar ja paimsiu ant rankyčių.. dabar tik norisi kad nėštumas būtų sklandus ir mažiukas būtų sveikas o visa kita smulkmė..

tiesiog čia ne kas kita kaip savęs nuteikimas ir ta pakeist galit tik jūs pati, reikia tik noro turėt..
aš su nėštumo pradžia kažkodėl pradėjau galvot daugiau apie berniuką, tarytum ir nuojauta kad greičiausiai jis, jau ir vardo pradėjau ieškot..
na ir tiek save prijaukinau prie tos minties, kad jau rodos norėtūsi berniuko.. na, bet eina 18sav. o gyd. vis nieko apie lyti neužsimena, ir pati echo matau kad nieko ten tarp kojyčių nėra.. tai jau pradėjau galvot, kad visgi išsipildys tas mano troškimas turėti mergaitę..
ir nusprendžiau apie lyti negalvoti išvis, labai lengva kažkam nusiteikt bet dažniausiai gauni priešingai.. tad jau palauksiu aš tas pora savaitėlių kol tą dvejonę išsklaidys..

na o kas dar liečia jūsų situacija tai ar negalvojat, kad gal ir turėsit jūs ta berniuka bet ar nebus taip kad senatvėj prie lovos stiklinę vandens padės ir jumis rūpinsis būtent ši mergaitė.. ar tuomet jūsų negrauž sažinė kad per mažai padarėt del to, kad jumis rūpintūsi..?

viskas tik jūsų rankose.. nedarykit klaidos kurios vėliau nepavyks ištaisyt, ižvelkit tame tik teigiamus dalykus ir matysit kaip i visa tai pradėsit žiūrėti kitomis akimis.. jei aplinkui matai tik juoda tai juoda niekuomet ir nepataps balta..

aciu Amedea

Nueikit privačiai Nežinau per kiek praeina, bet tikrai susitvarkysit, nes jums tai yra svarbu... bet realiai kalbant, vienom užeina depresija, nenoras vaiką paimti ant rankų... o kitoms po gimdymo vaidenasi įvairus dalykai apie kūdikį, jeigu šeima ir medikai praleidžia, būna liūdnų istorijų. Būna po gimdymo keistų jausmų, tiesiog taip kartais atsitinka.

Kažkada, dar mokyklos metu draugavom visa kompanija merginų ir vaikinų. Po truputi visi emė poruotis, vėliau daug kas iš tos kompanijos susituokė . Turėjau draugę, kuri jau lyg ir draugavo, bet vis negalėjo apsispręst ar rimtai. Jis jautė, kad įsimilėjo, o ji.. na jis negalėjo suprasti - atrodo jai yra labai gerai šalia jo, bet kai jis pradėjo apie tai kalbėt, sako - na ne, nemyliu tavęs... Galiausiai jie susituokė, jau greitai bus 20 metų. Esmė tame, kad ji tikėjosi kažkokio stebuklingo galvos svaigimo, stipraus jausmo, o tas jausmas buvo visai kitoks, daug subtylesnis.... .

Panašią klaidą kartais padaro sutoktiniai, pagyvenę porą metų ir atrodo jau nebera tos ugnės, nusprendžia, kad meilė baigiasi.... Bet tiesiog santykiai perėjo į kitą lygmėnį...

Tas pat gali būti ir su mamos meile - nebūtinai tai bus fontanas..., ją kartais reikia ugdyti. Pas jus viskas dar priešaky

Aš pasvajodavau apie mergaitę, bet vos pajutau, kad man nėra absoliučiai jokio skirtumo kokios lyties vsikas, svarbu, kad tik viskas gerai

Man labai gaila tos nemylimos mergaites.. Ar matėte We need to talk about Kevin? Nemylimi vaikai žino, kad jie nemylimi. Trauma visam gyvenimui

„Meilė nėra jausmas, apimantis kiekvieną ir atsirandantis savaime. Tai - siekiamybė, ilgas kūrybinis procesas.“ (R.Ž.)
Na nenorėjot jus mergytės, bet va likimas „nusijuokė“ tiesiai į akis ir ant rankų supasi ne išsvajotas berniukas bet mergytė... Aš glostydama pilvuką svajojau koks mano vaikas bus unikalus, kokius jo gebėjimus galbūt mums bus lemta skatingi, padėti atskleisti... (labai natūralu kai esi "nėštuminėje" euforijoje ) ir man likimas (Dievulis, gyvenimas ar kaip jau čia pavadinsi) savo nepakartojamu humoro jausmu „atseikėjo“ „kitokį“ vaikutį... O taip – pirmos dienos ir labai natūrali reakcija – po velniais ir kaip dabar gyvensim... Ogi paprastai – pradžioje tiesiog atliksi tai ką turi atlikti, o laikui bėgant... vienas iš dviejų: arba „išsiūgdysi“ meilę, arba ne. Tiesą pasakius, aš pati ne iki galo suvokiu temos įkūrėją – mat man ta meilė vaikui niekur ir nebuvo dingusi, tik pirmasis šokas truputi užgožė šiltus jausmus leisdamas pirmiausia pasireikšti netikrumui ir baimei (taigi mano situacija turbūt kas kita). Bet bėgant dienoms – net savo „netobulame“ vaike aš išvydau ir tą unikalumą, ir gebėjimus. Kas pasikeitė? Aš. Mano mąstymas, požiūris, gal net ir vertybės. Tik tam reikėjo laiko (kiekvienam jo prireikia skirtingai) ir „pagalbos“ (jei taip galima pavadinti) ir to nereikia gėdytis, tai darbas su savimi, vieniems pakanka artimųjų, kitiems galbūt reikia rimtesnės, specialistų...
Aš suprantu, kad tos kurios mano be galo mylinčios savo vaikus nesuvoks ką aš noriu parašyti... Augindami vaikus mes tikrai visada galvojam, kad mylėsime savo vaikelį taip, kaip dar niekas lig šiol nemylėjo. Bet... Laikui bėgant manau kiekviena susidūriam su begale situacijų, kai mūsų kūdikėliai, mūsų mažieji, mylimieji, brangieji (ir dar šimtus šilčiausių pavadinimų verti vaikučiai), savo veiksmais pradėda ne tik, kad erzinti, bet momentais kaip reikiant vesti iš kantrybės... Nevaidmainiausiu sakydama, kad visada tik be galo myliu savo vaikus, nes meluočiau sakydama, jog niekada nebūdavo momentų, kad norėdavosi savo „aukselius" jei ne trenkti į sieną, tai gerokai papurtyti. Savo didžiausiam siaubui reikėjo pripažinti, kad savo mylimiems vaikeliams, brangiausiam turtui, jaučiu ne tik meilę, bet ir neapykantą, būnu įtūžusi ir pikta. Koks siaubas!.. Tačiau kasdienybė atskleidė visus realaus gyvenimo aspektus: džiuginančius ir skaudinančius, stiprinančius ir gniuždančius. Supratau, kad meilė - ne vien tik nuostabus jausmas, tačiau taip pat didelis kūrybinis procesas. Mylėdami savo vaikus tikimės, kad jie užaugs mylintys, atsakingi, mokės skirti prioritetus. Tačiau tai neįmanoma be DISCIPLINOS - tiek savo elgesio atžvilgiu, tiek vaikų. Pasakysit – tai kas kita.. Viena yra nemylėti vaiko dėl lyties, kita supykti dėl jo elgesio... O čia jau kaip pažiūrėsi. Mano „praktika“ jau leidžia man sakyti, kad tai labai panašu. Man teko ne tik pačiai sudalyvauti ne vienuose psichologijos kursuose savianalizės tematikomis, bet jau ne kartą teko ir padėti tokius vesti kitiems. Galiu pasakyti tik tiek - tik tuomet, kai daugiau laiko skyri prioritetų įvertinimui, savo emocijoms bei savęs tobulinimui (tai ir psichologinės konsultacijos, ir bendravimas su sau „mielu“ žmonių ratu, galbūt jogos užsiėmimai, ar elementarus kasdienis laiko skyrimas sau – kaip antai karšta vonia, valanda be vaiko žiūrint mėgstamą serialą), gali atrasti nuostabių dalykų, suvokti jog visi mūsų jausmai - kaip vaivorykštės spalvos, kurios atsiskleidžia visu grožiu tik būdamos kartu. Dabar aš ramiai leidžiu sau būti visokia, patirti visus jausmus, kurie pripildo gyvenimą „įvairaus skonio". Taip aš jaučiuosi laimingesnė, o mano gyvenimas kupinas „prieskonių". Tada aš jaučiuosi arčiau vaikų. Toks gyvenimas man leidžia pajusti, kaip turėčiau elgtis su savo vaiku.