QUOTE(valiar @ 2011 12 20, 13:46)
Aš taip pavargau nuo tu muštiniu, daužymu, traumu, taip noriu švelnios mergaites. Ir labai bijau, kad jeigu vel berniukas, tai stipriai (labai stipriai) nusivylsiu. Nenoriu kad vaikas ta pajaustum. Tai stengiuosi dabar ieškoti mamyčiu atsiliepimus, kurios turi 3 bahurus ir džiaugiasi tuo....
Mano istorija tokia: kai sužinojau, kad pirmagimis bus berniukas, tai ašarodama gydytojos klausiau, kokia tikimybė, kad ji klysta. Visą laiką svajojusi turėti pirmagimį sūnų (pačiai visada labai trūko vyresnio brolio), pastojusi staiga užsimaniau dukrytės. Gal dėl to, kad tiek mano, tiek ir vyro giminėje jaunoji karta buvo išskirtinai vyriška
![g.gif](https://www.supermama.lt/forumas/public/style_emoticons/default/g.gif)
. Antrojo besilaukiant echoskopas mums pažadėjo mergaitę, tad gimęs sūnelis buvo nemažas šokas. Tačiau susitaikiau akimirksniu, nes pirmagimis svajojo tik apie brolį. Bet dėl tos klaidos trečiojo lyties žinoti nenorėjome, o ir abiems su vyru itin didelio skirtumo nebuvo. Neslėpsiu, svajojau apie mergytę, tačiau protas kuždėjo, kad berniukas būtų patogiau - tie patys žaislai, drabužiai, pramogos. Kai mūsų trečiasis šventė savo pirmąjį gimtadienį labai nuoširdžiai pasidžiaugiau, kad auginu berniuką: jis žygiavo aplink stalą ir dainavo "Aš kareivis". Net nesuabejojau, kad ir dukrytė būtų dariusi tą patį - augant tarp dviejų vyresnių "kareivėlių" negali būti kitaip. Dabar auginu tuoj trečiąjį gimtadienį švęsiančią dukrą ir akivaizdžiai įsitikinu, kad tuomet buvau teisi. Mėgstamiausi žaislai - mašinos (net lėlių vežimėliu vežiojamos ne lėlės, o mašinėlės), ant kojų ir kaktos net ir žiemą negyja mėlynės, o švelnumo su žiburiu reiktų ieškoti... Viena, kuo galiu džiaugtis, tai kasyčių pynimu ir suknelių pirkimu
![biggrin.gif](https://www.supermama.lt/forumas/public/style_emoticons/default/biggrin.gif)
.
Beje, pradedant trečiu vaikučiu pajutau didelį aplinkos spaudimą: kai eidavau su dviem sūneliais ir pūpsančiu pilvuku nuolat sulaukdavau komentarų, kad broliukams reikia sesytės. Kai gimė sūnelis, tai pradedant nuo jį priėmusios akušerės, pirmoji reakcija buvo užuojauta, kad ne dukrytė. Man nebuvo didelio skirtumo, kurios lyties vaikas gims, todėl tokia reakcija stebino. Tačiau dukrytės laukusią mamą ji tikrai galėjo išvesti iš pusiausvytos. Lygiai taip pat stebino ir visuotinė aplinkinių euforija po trijų sūnų gimus dukrai: "Pagaliau!!!", nuostaba ir rūpestis, kad ypatingai nesidžiaugiu. O mes laukėme, ar gal, tiksliau, tikėjomės sūnaus, tad gimus dukrai bent jau man buvo daugiau sumaišties, nerimo, jaudulio (net ir to paties "nemokėsiu auginti") nei džiaugsmo.