QUOTE(Rasma @ 2004 09 30, 17:15)
Papasakosiu savo istoriją..Labai norėjau ir visada buvau įsditikinusi, kad pirmas man gims sūnus..rodos kitaip ir būti negali, jokių kitų minčių nekildavo, kaip žmoėns sako "šventas įsitikinimas" Atėjo pirmos echoskopijos, kai gali pasakyti vaiko lytį diena..Nuėjom su vyru, kabinete buvo 2 gydytojai ir paklausė "ar norit žinoti ko laukiatės"..aš jau pasiruošiau "triumfui", pasiruošiau išgirsti - berniukas..o man sako "mergaitė" Aš kaip šokau, sakau kaip tai mergaitė????? man sako "mergaitė, o jūs norėjot sūnaus?". Aš jau beveik šoke, viduje viskas virpa, gumulas gerklėj, sugebėjau tik linktelt..Gydytoja nuramino "nieko, mergaitė bus gera treniruotė prieš pagimdant berniuką..dar turėsit sūnų" Rodos buvo viskas gerai, kol su vyru, po vizito neišėjom į lauką..ten aš pratrūkau, atsisėdau prie neveikiančio fontano ir balsu užkaukiau, taip raudojau, kad net vidurius tampė, vyras nežinojo kaip ramint..Kas man pasidarę buvo iki šiol nesuvokiu, juk svarbu vaikutis sveikas, gražus, mergytė mano..Kurį laiką aš buvau labai nusivylusi..Buvo akimirkų, kai išties negalėjau mylėti savo vaiko, kurį auginu savyje
Tačiau baisiausia dabar... gal aš ir paranojikė, gal per daug prietaringa, bet dukra, kai ją pavadini mergaite ima daužyt rankutėmis per galvą ir šaukia "nepatinka mergaitė" ir isterijas sukelia tikrai rimtas..dabar raminu save, kad gal praeis, gal tik toks etapas, bet kaskart ir nukrečia koks šaltukas, kai ji rėkia, kad jai
nepatinka suknytės, sijonai..Nuraminu save, kad gal jai tiesiog pats drabužis nepatinka, jo spalva ar kažkas pan. Aplinkiniai neguodžia, atvirkščiai primena tuos mano žodžius, kad "mergą nešioju", kad labai trokštu sūnelio ir pan. Kas manęs paklausdavo ko laukiu, taio iškart sakydavau "noriu sūnaus".
Dieve, pasiguosiu kokia durne buvau..kaip dabar dievinu savo dukrą, kaip skaudu, kad ji nemyli savęs kaip mergaitės, kad ji grubi, kad ji berniukiško charakterio..Aš taip tikiu, kad dar viskas pasikeis, bet va čia pasiguodžiau..
Visgi daug tiesos tame, kad reikia laukti sveiko vaiko, o ne tam tikros lyties mažulio..mamos, mylėkit visa širdimi augančią gyvybę ir daugiau nieko nereikia
Tačiau baisiausia dabar... gal aš ir paranojikė, gal per daug prietaringa, bet dukra, kai ją pavadini mergaite ima daužyt rankutėmis per galvą ir šaukia "nepatinka mergaitė" ir isterijas sukelia tikrai rimtas..dabar raminu save, kad gal praeis, gal tik toks etapas, bet kaskart ir nukrečia koks šaltukas, kai ji rėkia, kad jai
nepatinka suknytės, sijonai..Nuraminu save, kad gal jai tiesiog pats drabužis nepatinka, jo spalva ar kažkas pan. Aplinkiniai neguodžia, atvirkščiai primena tuos mano žodžius, kad "mergą nešioju", kad labai trokštu sūnelio ir pan. Kas manęs paklausdavo ko laukiu, taio iškart sakydavau "noriu sūnaus".
Dieve, pasiguosiu kokia durne buvau..kaip dabar dievinu savo dukrą, kaip skaudu, kad ji nemyli savęs kaip mergaitės, kad ji grubi, kad ji berniukiško charakterio..Aš taip tikiu, kad dar viskas pasikeis, bet va čia pasiguodžiau..
Visgi daug tiesos tame, kad reikia laukti sveiko vaiko, o ne tam tikros lyties mažulio..mamos, mylėkit visa širdimi augančią gyvybę ir daugiau nieko nereikia
iš dalies labai pamokanti įstorija,svarbiausia,kad gimtų sveikas Žinau 2 mamytes kurios labai norėjo dukrytes auginti,o pagimdė antrus ir berniukus,labai mergaitškų charaktėrių,o vyrai vis primena,kad juklabai norėjosi mergaičių