Pasiskaičiau čia, tai truputį linksmiau liko, jei jau naminiams, tiesiog šeimos nariams katinams taip būna...
Žodžiu, penktadienį parsivežiau katytę trijų mėnesių (laukinukę) namo. Atskyriau nuo mamos, kuri atsivesavo pas mus į sodybą savo tris kačiukus. Sodyboje prie savęs pratinau kačiukus daugiau nei mėnesį. Prisiglaudusius prie katės galėdavau paglostyt, bet neatrodė, kad jiems tai patiktų. Ėdančius, užsižadusius, miegančus galėdavom glostyt, bet šiaip jie stengėsi to išvengt. Ėdo iš rankų...
Na žodžiu, artėja žiema, nusprendėm nors vieną laukinuką išgelbėt. Parsivežiau. Susigūžus kamputy visą dieną tūno. Tik išlenda į dėžutę padaryt, ar palakt, paėst skubom, kol niekas neprieina. Tūno lig šiol. Tik naktniai siaubingi koncertai va jau pirma naktis apmažėjo. Naktį atkuto,

Sofos pagalvėles radau ryte žemėj, apklotus sujauktus

naktį prie mūsų lovos patupėjo ilgokai, pakniaukė...
Dieną taip nervinuosi dėl jos. Vėl tūno užlindus užlindus už sofos kamputy.

Šnypščia ant mūsų, kniaukia žiūrėdama į akis, kai šaukiam neina, o atsiliepdama miaukia. Apie glostymą nė kalbos negali būt. Vaikų iš viso bijo. Kažkiek prieit galiu tik aš.
Ar pripras???????????