Kai suzinojome,kad turesime seimoje maza zmoguti laimei nebuvo ribu.Visa nestuma jauciaus puikiai.Pagaliau atejo ta akimirka kai mano mazoji susiruose i si pasauli. Ligonine,pirmieji saremiai,dziaugsmas ir jaudinantis laukimas. Is pradziu viskas buvo lyg ir gerai. Bet paskui komplikacijos ir isveze mane i operacine.Vos tik prabudusi paklausiau kas.Pasake,kad mergyte.Is karto paklausiau ar viskas gerai. Sesute pasake kad su manim pakalbes gydytojas.Tada jau supratau,kad kazkas negerai. Tumet ir prasidejo... Mergaite gime labai mazo svorio,dar ir pridusinta. Gyvybe ivertinta 2-3 balais. Ilgos laukimo valandos ir kova su mirtim. Vos dvieju su puse paros isveze i Kauno klinikas. Begale tyrimu ir tada ta baisi diagnoze-Edvardso sindromas. Nezinojau,nieko apie ji. Kai man paaiskino,prasiau,kad paliktu nors viena procenta tikimybes kad gyvens... Viskas,zeme slydo is po koju. Tada turejau tik viena svajone-iseiti kartu su ja... Gydytojai liepe ruostis blogiausiam... mes ir ruosemes pro asaras nematydami kelio...
Bet musu mergaite kovotoja. Dabar mums jau greitai bus 3 men. Po truputi augam ir stiprejam. Tik niekaip neismokstam valgyt(visa laika zonduoju).
Dabar dziaugemes tuo,kad ji su mumis

Bijau net pagalvot apie ta neisvengiama akimirka.
Gal kas nors buvot su kazkuo panasiu susidurusios?