Maniškei jau šešeri, tad nusispardymo problema jau kaip ir praeity. Ką dariau, kai toji problema buvo aktuali?
Nakčiai rengdavau storesnius šliaužtukus, ir gana ilgai, gal iki kokių dvejų - trejų metų. Taip neatvėsdavo pėdutės, jei kambaryje vėsu.
Turėjau aprašytąjį miegmaišį. Ir ne vieną - buvo ir mažesnis, ir didesnis. Be to, vėliau dar turėjau pašiltintą, tad miegodavo ir be apklotėlio.
Įtaisiau didesnį apklotą, kurį per sunku nusispardyti.
Pagaliau pastebėjau, kad mano mergučė nusispardo tada, kai jai per šilta.
Niekada apklotėlio, kaip voveriaus bobutė, neraišiojau. Ir daug ko nedariau, kaip a.a. jo bobutė. Patirties semiuosi iš savo bobutės, tačiau su medpadžiais nevaikštau ir skalbinių prie upės į medinę lentą jau nebrūžinu...
"Būti kitų suprastam - ne svarbiausia gyvenime".