Na, as dar tik savo pirmagymio laukiuosi, tai neturiu tos patirties kada ir kaip geriausia apie savo nestuma pranesti vaikui.... taciau gal is savo gyvenimo prisiminimu papasakosiu... Atsimenu buvo vakaras, vakarieniavome virtuveje mama, tetis ir as.... Mama netiketai uklause, ko as labiau noreciau: broliuko ar sesytes? Na, as aisku atsakiau, kad geriau, aisku butu, jog nieko.... nes as nenoriu nei seses, nei brolio.... del to, kad man ir vienai labai fainai, ne liudna ir zaisti nenuobodu.... na, as kaip dabar pagalvoju, mama ir tetis turejo labai nustebti... taciau jie man vis tiek pasake, kad kas nors tai bus.... kad man bus smagu, bus su kuo zaisti ir pan... bet aisku manes tas visai nedziugino... atsimenu viena vakara mamai labai suskaudo pilveli, o tevelio nebuvo namuose, nes dirbo naktinio autobuso vairuotoju.... as sakiau mamai paguleti, o ji man liepe eiti miegoti, nes ji lauks tecio....as ir nuejau miegoti.. is ryto atsikelus mamytes namie jau neradau, o tetis paaiskino, jog mama ligonineje, pirks man broliuka...ir istorijos pabaigos jau nebeprisimenu, tik mociute pasakojo, kad atvaziavo manes aplankyti ta diena kai gime brolis ir rado mane papuosta grazia suknele, su baltomis kojinytemis po darza liuopinejant ir visa apsiverkusi..... atseit mama nupirko visai nepazistama broliuka ir ka as dabar darysiu.....na, ir galiausiai mociute issiveze mane pas save... gyvenau pas ja ilgai... ir kai mama su teciu atvaziavo manes pasiimti, tai as po lova pasislepiau ir nenorejau namo vaziuoti.....kazkaip nuo to laiko nemegau savo mamos ir tecio, kad mane isdave....
dabar santykiai su mama labai silti... nors jos auklejimo klaidu nebepakartociau... del to, mielos mamos, manau yra svarbu pranesti savo vaikuciams, kad jie tures broliuka ar sesyte kuo anksciau, kad jie spetu prie to priprasti, ir svarbu uztikrinti, kad jie bus taip pat mylimi kaip ir iki tol......
Uztiko testa vonioje ir turejau paaiskinti, kas tai. O paskui irgi suokalbiskai slepem kelias dienas nuo tecio, kol isitikinau, kad nesuklydau 
, nors, aišku, teks joms ir padėti, tai gerai, išmoks rūpintis, ataskomybės 
, kai mano brolis gimė, buvo ir gerai, ir blogai-tai padėt reikėjo, tai tėvai buvo susirūpinę jo reiklais, ir aš kaip tik gaudavau laisvės 
Kai jau pradejo matytis pilvas, pradejau aiskinti, kad cia lelius yra. Tai jinai dabar kelis kartus per diena pakelia mano maike ir pasisveikina su broliuku 
man buvo 5.5 kai gime mano brolis.Gime per Cernobylio avarija ir tomis siltomis dienomis dar pati veziojau ji vezimelyje-tad nuo gautos radiacijos jam prasidejo chroniskos bronchito ligos-tete dirba ,mama su juo po ligonines.as buvau uzmirsta ir apleista...gaudavau daznai lupt, kad nepriziuriu brolio (nors mamai nuo jo nuolatiniu ligu jau nervai buvo paire),del tu rupesciu as ir buvau kiemo vaikas-paleistas nuo grandines...
auga. Tai būdavo, atsineša vakarais pas mane tą knygą ir sako: pasikalbam apie didelius pilvus
turiu 6 m. jaunesnę sesę, bet visiškai neprisimenu jos atsiradimo. Nors buvau didelė... Manau, aš ją visiškai ignoravau iš pavydo 
