Kai laukiausi antro, dukrai buvo penkeri. Panelytei buvo pasakyta apie kita vaikuti vos tik baigesi pavojingieji menesiai. Kartu papasakojom ir is kur vaikuciai atsiranda (bendrais bruozais ji ir anksciau zinojo, bet dabar turejom ir "vaizdine medziaga" ;D). Kai pilvas augo, mergyte stebejo, dziaugesi, klausesi judesiu, kartais saipesi is mano nerangumo

. Kartu eidavome pas gydytoja, tai keleta kartu stebejo vaikuti per echoskopa. Labai lauke gimstant sesutes, tuolab kad ir gydytoja keleta kartu ja tikno, kad bus sesyte. Tik nestumo gale vis dazniau kartojo, kad neaisku, kas gims. O karta pasake, kad berniukas. Taip ir buvo. Bet dukra greit susitaike su tuo, dabar labai dziaugiasi broliuku, megsta su juo zaisti, turi sugalvojus tik ju dvieju suprantamu leliukisku zodziu ir zaidimu.
Labai labai smagus, siltas, mielas momentas- kai dukra atejo i ligonine paziureti vaikelio. Ieina pro duris, issisiepus, akys blizga. Brolis miegjo nusisukes, o ir lovyte aukstai. Ji net issiziojus sieke jo paziureti ir tiek juokesi, tiek dziugavo. Iseidama zvilgtelejo i kitus du palatoje buvusius leliukus ir man i ausi pasake: mamayte, musu pats graziausias, a ne ;D.