Stiprybės, ramybės ir gražių akimirkų.
| QUOTE (Jurgitutė @ 2004 10 12, 10:31) |
| Prieš savaitę minėjau dukros mirties metines. Sakiau sau- būsiu stipri ir neverksiu. Taip tik sakiau. Vos tik nuvažiavom- ašarų pakalnė ir niekaip jų sustabdyti negaliu.Štai mano stiprybė ir baigėsi. Tas skausmas liks amžinai ir nieko čia nepadarysi. |
Jurgitute, nežinau ar tai tau padės. Nuo šio skausmo vaistų nėra. Bet visgi...
Po mano dukrytes mirties, man viena moteris pasake "nesistenk savęs kaltint ir apgaudinėti, šis skausmas tave lydės visą gyvenimą, geriausia ką tu gali padaryti, tai susidraudauti su savo nelaime". Tuo metu man jos žodžiai nuskambėjo nesuprantamai, gal net ir šaltai, tačiau dabar kai kartas nuo karto užvaldo prisiminimai ir jausmai, man tie žodžiai kažkiek padeda vėl susiimt į rankas. Didelės laimės ir sėkmės tau ir tavo sūneliui. Lai jūsų angeliukas apsaugos jus nuo viso pikto.
kaip liudna 
Mieloji,stenkis nusiraminti ir augink sveika ir laiminga vaikuti kuri supuoji ant ranku.Stiprybes pasisemk is tu kurie tave myli,ir kuriuos tu myli.Dazniau sypsokis,nes kaip bebutu skaudu,bet gyvenimas tesiasi.Stiprybes tau.
Kažkas pasakė- kaip galima Dievui pavydėti vaiko.Bet kaip išgyventi motinai -niekas nepasakys. Kiekviena tą išgyvens savaip.Tik dabar suprantu ką išgyveno mano, jau dabar mirusi mama, kai ji pagimdė savo pirmagimę ir ji iš karto mirė dėl sunkaus gimdymo.Po dviejų metų gimiau aš. Sako,kad mylėjo mane, bet aš niekada to nejaučiau. Gal ji lygino mane su mirusia, net vardas man atiteko tas pats.Ryšio su motina nebuvo niekada.Viską atstojo jos tėvas- mano senelis.Mama mirė tik 61 metų, visai nenorėjo gyventi, nekovojo su liga ir tikėjo kad susitiks su savo "Pirmąją mergaite", nes ji buvo net nekrikštyta.Tas kūdikis tais laikais buvo palaidotas kapinių patvory, palaidojo ją vienas mano tėvas.Motinai parodė kapelį, ten buvo ir dar vienas, matomai tokio pat nekrikšto.Mama net nežinojo tiksliai kuris jos vaiko,bent man taip atrodo,bet visada prižiūrėjo abu. Sapnuodavo dvi mergytes. Atskirdavo kuri jos. Kartais jos prašydavo duonos, bet dažniausiai būdavo linksmos.Aš mamos nesapnuoju, matomai ji su savo angelais ir jai gerai.
Skaitydama tokius mamų pasakojimus širdis pradeda plakti,kad atrodo iššoks iš krūtinės,o seilių neina nuryti,nes gerklėje gumulas. Aišku tokio skausmo ir tokios būsenos mes niekad nesužinosim,tačiau dalį sielvarto ir skausmo mes čia perskaičiusios tikrai patiriam.
tikrai labai skaudu isgirsti kaip mirsta mazi vaikuciai zinau ta skausma, bet su laiku viskas aprimsta .Stiprybes jusu seimai
siandien atejo "Mamos zuralas" man i namus. Ziuriu, ogi mano straipsnis ten isspausdintas. O po staripsnio paaiskinimai tevams parasyti, kaip liga sia atpazinti. Tai toks pyktis sueme- gydytojai neatpazino (tiksliau atpazino kai jau buvo per velu), o nori, kad mes, paprasti teveliai tai zinotume. Pirmiau gydytojus mokyt reikia- o tik po to mus.
Mylimo zmogaus, nesvarbu kas jis yra, netektis yra labai skaudi, bet mes turim suprasti, kad pries mirti esame bejegiai, o isejusiems leisti ilsetis ramybeje ir nedrumsti ju gyvenima , neskandinti ju asarose, mes turime gyvent savo gyvenima taip, kad esantys salia musu nekentetu, gi mes visi trokstam meiles demesio kito zmogaus, uzuojautos. Musu zurnalas truputi nusirase, matomai pritruko protingu zodziu ir kaip sugebejo taip ir parase. Tai va mamytes neskaudinkit savo angeliuku sirdeliu tikrai jiems skaudu kai mato savo mamytes verkent, liudesi paskendusias. Gyvenimas duotas vienas reikia dziaugtis juo ir salia esanciais vaikiukais. Sekmes.
STIPRYBES STIPRYBES STIPRYBES 
TIKRAI SKAITANT ASARU NESULAIKIAU. DIEVE, KODEL PASIIMI NEKALTUS KUDIKELIUS PALIKDAMAS TEVAMS TOKI BEGALINI SKAUSMA? TIKRIAUSIAI IR JAM DANGUJE REIKIA MAZU ANGELIUKU.
LAIKYKITES MAMA IR TEVELI AUGINKITE IR MILUOKITE SAVO SUNELI
TIKRAI SKAITANT ASARU NESULAIKIAU. DIEVE, KODEL PASIIMI NEKALTUS KUDIKELIUS PALIKDAMAS TEVAMS TOKI BEGALINI SKAUSMA? TIKRIAUSIAI IR JAM DANGUJE REIKIA MAZU ANGELIUKU.
LAIKYKITES MAMA IR TEVELI
AUGINKITE IR MILUOKITE SAVO SUNELI
