Angeliukas: dar viena liūdna istorija - Puslapis 4 - Pasidalinkim netekties sielvartu

Skaitau labai liūdnas istorijas

. Vieną ir aš papasakosiu...
Ištekėjau jauna. Pasigimdžiau sūnų, tokį gražų rudaakį. Augome sveiki, linksmi. Tomukas buvo labai geras vaikas , labai klausydavo, buvo labai protingas...
Vieną vakarą, kai tėvelis buvo išvykęs į Vokietiją, jam suskaudo pilvelį, maniau, kad nori kakučio, bet negali padaryti (ir anksčiau taip būdavo). Deja. Atėjus vakarui nuėjome miegoti, sūnelis skausmais nebesiskundė. Pas mane miegojo ir mano brolis, kuriam tuomet buvo 12 metų. Man staiga pasidarė bloga - pradėjo pykinti (buvo 12 val. vakaro). Aš atsikėliau ir nuėjau į tualetą. Girdžiu brolis klausia, kas atsitiko, aš sakau man bloga, mane visą drasko, rodos perplyšiu...
Staiga vėl jis mane pašaukia, sako ateik pažiūrėti, kas čia per guzas. Nulekiu į kambarį, o ten suneliui pilvuke iššokęs guzas. Pasimečiau nežinau ką daryti. Brolis sako kviesk greitąją, o aš galvoju vaikas miega gal nieko baisaus, sulauksim ryto, gal čia apendicitas. Bet brolis nenusileidžia ir aš iškviečiu greitąją. Nežinau kiek laiko praeina sulaukiame gydytojos. O tada ir prasidėjo. Neva mama (tai aš) neturi proto - kviečia gydytoją, o vaikas miega, temperatūros neturi... Bet vistiek mus paima ir nuveža į ligoninę. Naktis.Užmigti negaliu, vis dar užeina kažkokie nenusakomi skausmai. Verkiu. O sūnelis sako - mamyte neverk, čia man reikia verkti... Šiaip ne taip sulaukiame ryto ir gydytojos. Ji atėjusi, sako turbūt nežinau kas nutiko. O aš žinoma nieko nežinau. Tada ji man pasakė, kad sūnui inkstuose auglys

, kad skubiai važiuotume į Vilnių. Praradau amą, nebegalėjau šnekėti, net ko nors paklausti. Paskambinau mamai, pasakiau, kad greičiau atlėktų į ligoninę. Stovėjau prie lango ir verkiau. Tomukas mane ramino... Atvažiavo mama ir išleido mane į namus susirinkti reikalingiausių daiktų. Sakė nieko nesakyti vyrui, kad neatsitiktų dar viena nelaimė. Grįžau namo , susikroviau daiktus ir laukiau vyro skambučio (mat kiekvieną dieną sutartu laiku paskambindavo). Kai paskambino pasakiau, kad važiuotų namo, o jis nustebęs klausia kodėl. Pasakiau, kad taip reikia, kad Tomukui blogai. Dar vyras paklausė ar mirs, o aš - galbūt. Nors tada dar realiai nesupratau kas įvyko, ir kokios gali būti pasėkmės, juk tada buvau vos 20-ties ir nieko panašaus nebuvau girdėjusi...
Nuvažiavau į Vilnių. Ten dar kartą gydytojas apšaukia , kaip aš nemačiau (!?), kas mano vaikui darosi. Apsižliumbiau iš nevilties, nepratariau daugiau nė žodžio, gerai , kad mama buvo šalia. Juk sūnų mes taip mylėjome, kasdien kilnodavome, prausėme, rengėme, bet, kaip galima buvo man paprastam žmogui matyti, kas dedasi jo pilvuke, kai gydytojos atvažiavusios į namus nieko blogo nematė ir dar auklėjo mane, kad prisigalvoju visokių nesamonių

... Paguldė Santariškėse. Baisu. Aplink vaikučiai perbalę, be plaukų, stiklinėmis akutėmis, be sveikatos... Reikėjo laiko atsitokėti. Pripratau. Visi tokie gražūs tapo, o svarbiausia - visi išskirtinai protingi... Mums skyrė chemoterapiją, darė visokiausius tyrimus, o aš galvojau, kad viskas bus gerai, nes šis navikas pasiduoda chemijai, o jei ne, maniau, išgyvensime ir su vienu inkstu

. Deja, pirmo mėnesio chemijos kursui auglys nepasidavė, teko skirti stipresnę chemijos dozę. Pilvukas lyg ir sumažėjo, pamanėme viskas tvarkosi, su sūneliu pripirkome rožių ir nunešėme atsidėkoti gydytojai. Deja. Vieną dieną Tomukui pasidarė bloga - pradėjo bėgti iš burnelės putos , nustojo kvėpuoti

. Pradėjau šaukti, atskubėjo seselės, bandė pajungti deguonį, deja, mano palatoje jo nebuvo -teko nešti į kitą palatą. Šiek tiek atsigavo ir skubiai į reanimacinį

. Ten mažai ką beprisimenu, nors išgulėjome apie savaitę. Tomukas nebevalgė, nebejudėjo, pats nebekvėpavo, tik padedamas aparatų. Kas kiek laiko leido morfijų - visas buvo prijungtas prie milžiniško kiekio laidelių. Ir tada negalvojau, kad viskas bus taip blogai . Susirinko konsiliumas, teko mums nuspręsti ar leisim operuoti, nes kitos išeities jau nebuvo- nes mirtis galėjo ištikti bet kurią dieną

. Teko sutikti, o jei... Gydytojai liepė primygtinai važiuoti namo į Panevėžį pailsėti ir liepė skambinti, kaip laikosi Tomukas po operacijos. Skambinu apie 18 val nieko, skambinu apie 19 val ir praneša -MIRĖ. Žviegiau, rėkiau, rėkiau... Kaimynai nesupratę kas vyksta atėjo pažiūrėti ir tik tada sužinojo, kokia bėda mus ištiko, mat vis pavydėjo ir galvojo, kad mes išvykę atostogauti prie jūros...
Tada Tomukui buvo lygiai 2 metukai ir 8 mėnesiai

. Pražilau, pavargau, pasiilgau

. Myliu JĮ

, ir tikiuos kada nors susitikti...Jis buvo- yra- bus mano ANGELIUKAS

.
Kad nenuprotėti įstojau mokytis,išsilaikiau teises, pastojau. Deja gerą pusmetį namuose žiūrėdama nuotraukas ir vaizdajuostes rėkiau. Kiti klausė kam žiūriu, o kaip širdžiai įsakyti? Pasigimdžiau dukrytę, truputį atlėgo, meilę galėjau skirti jai. Tomuko nebėra jau 6 metai, dukrytei Gabijai dabar 5-eri, o pilvuke spardosi nauja gyvybė, atrodo, kad taip pat dukrytė