o Dieva kaip baisu, kokiu zodziu reiketu uzuojautai, turbut, kad niekas nepades....Neisivaizduoju nieko pasaulyje baisesnio...ar imanoma vaikelius apsaugoti nuo sios mirtinos infekcijos?Atsiprasau, kad klausiu, bet manau, kad neiskesciau savo vaikelio mirties, esu be galo jautri...Stiprybes tau!
Atsiprasau, kad klausiu, bet manau, kad neiskesciau savo vaikelio mirties, esu be galo jautri..
ISKESTUM tik manau tau nereikes
Ivykus nelaimei saule toliau sviecia, zmones toliau skuba i darbus, vaikai juokesi.
Viduje viskas skausmu dega,o plink gyvenimas verda. noretum, kad jis sustotu,saule uzgestu.
kol pati nepalaidojau NAGLIO galvojau neiskesciau.
JURGITUTE stiprybes tau
tu augini sunu dziaugiousi 
ISKESTUM tik manau tau nereikes
Ivykus nelaimei saule toliau sviecia, zmones toliau skuba i darbus, vaikai juokesi.
Viduje viskas skausmu dega,o plink gyvenimas verda. noretum, kad jis sustotu,saule uzgestu.
kol pati nepalaidojau NAGLIO galvojau neiskesciau.
JURGITUTE stiprybes tau
tu augini sunu dziaugiousi
QUOTE(nule @ 2008 01 17, 10:16)
ISKESTUM tik manau tau nereikes
Ivykus nelaimei saule toliau sviecia, zmones toliau skuba i darbus, vaikai juokesi.
Viduje viskas skausmu dega,o plink gyvenimas verda. noretum, kad jis sustotu,saule uzgestu.
kol pati nepalaidojau NAGLIO galvojau neiskesciau.
JURGITUTE stiprybes tau tu augini sunu dziaugiousi
Ivykus nelaimei saule toliau sviecia, zmones toliau skuba i darbus, vaikai juokesi.
Viduje viskas skausmu dega,o plink gyvenimas verda. noretum, kad jis sustotu,saule uzgestu.
kol pati nepalaidojau NAGLIO galvojau neiskesciau.
JURGITUTE stiprybes tau
tu augini sunu dziaugiousi pritariu. Visos būtų priverstos iškęsti ir iškęstų, nes nebūtų kur dingti. Aš irgi anksčiau galvodavau - aš to neiškęsčiau, neištverčiau, išprotėčiau ir pan. O kai tai nutinka, kraustaisi iš proto, bet gyventi privalai.
Ir išvis kvailai skamba, "aš tokia jautri, aš to neiškęsčiau", o mes kokios? antžmogiai? nejautrios? Mums irgi širdys plyšta, bet toliau gyvename su plyšusiomis širdimis.
Žiūrėjau interviu su Barbara Brylska (aktorė iš filmo "Likimo ironija, arba Po pirties"). Jos dukra žuvo autoavarijoje. Aktorė labai skaudžiai išgyveno šią netektį, ir man labai įstrigo, kai ji pasakė, kad kelis metus negalėjo išeiti iš namų, nes jautėsi kalta, jog jos duktė mirė, o ji gyvena toliau. Ir aš puikiai suprantu, kodėl ji jautėsi kalta, nes tie žmonių klausimai "ir kaip tu ištveri? aš neištverčiau. Ir kokia tu stipri, aš tokia stipri nebūčiau." Jie nuskamba kaip kaltinimas, kad štai visi žmonės negalėtų gyventi po tokios nelaimės, o tu štai gyveni. O kur dėtis?
Aš irgi ilgą laiką nenorėjau matyti jokių senų draugų, jokių pažįstamų. Ir dabar vengiu žmonių. Nes žmonės žiaurūs, jie tave stebės, skaičiuos tavo šypsenas, kuriomis tu slepi savo skausmą, ir apkalbinės, jog tu net nejauti to skausmo. Nenorėjau nieko matyti, nenorėjau bendrauti ir labiausiai nenorėjau girdėti to klausimo: ir kaip tu ištveri? Nes nežinau, kaip. Ir nesiūlau niekam svajoti sužinoti, kaip reikia tai ištverti.
QUOTE(Forever @ 2008 01 17, 11:14)
Aš irgi ilgą laiką nenorėjau matyti jokių senų draugų, jokių pažįstamų. Ir dabar vengiu žmonių. Nes žmonės žiaurūs, jie tave stebės, skaičiuos tavo šypsenas, kuriomis tu slepi savo skausmą, ir apkalbinės, jog tu net nejauti to skausmo. Nenorėjau nieko matyti, nenorėjau bendrauti ir labiausiai nenorėjau girdėti to klausimo: ir kaip tu ištveri? Nes nežinau, kaip. Ir nesiūlau niekam svajoti sužinoti, kaip reikia tai ištverti.
gryna skaudi tiesa, deja......
QUOTE(Jurgitutė @ 2008 01 17, 13:57)
gryna skaudi tiesa, deja......
ir man atrode, kaip cia taip imanoma bus istverti. norejosi, kad kazkas atsitiktu kitaip, gal but saule butu pritemus, o ne kas diena taip pat svietus. ejo visi kaip eje i darbus, kitos mamos toliau rupinosi savo vaikas, o as atrode, lyg kokia pusgyve, bet visgi gyvenu. reikejo keltis kas ryta ir valgyti ir rengtis ir eiti kazkur, nors taip nieko nesinorejo daryti. taip nebuvo like jokios esmes gyventi, neliko del ko, atrode. bet kazkaip net nepajutai, atsirado sviesesniu dienu, tiesiog kazkaip savaime. buvo, kad ir pati is visu jegu versdavau save daryti kazka, bet ka.
bet niekada nebus jau taip kaip buvo. visada pamacius kita vaikeli nejucia pagalvoji, kad ir mano butu panasaus amziaus, bet nuryji ta skauduli ir eini toliau.
siandien einu pas gydytoja. bijau baisiai, net nenoriu eiti, prisapnavus ir psisigalvojus tiek visokiu blogybiu. ech, nereikia net rasyti apie tai. bus taip kaip bus.
QUOTE(zydra30 @ 2008 01 17, 15:38)
siandien einu pas gydytoja. bijau baisiai, net nenoriu eiti, prisapnavus ir psisigalvojus tiek visokiu blogybiu. ech, nereikia net rasyti apie tai. bus taip kaip bus.
auksciau nosiuka. Viskas bus gerai- isnesiosi, pagimdysiir uzauginsi...ir vykas niurias mintis i sali
QUOTE(Forever @ 2008 01 17, 12:14)
pritariu. Visos būtų priverstos iškęsti ir iškęstų, nes nebūtų kur dingti. Aš irgi anksčiau galvodavau - aš to neiškęsčiau, neištverčiau, išprotėčiau ir pan. O kai tai nutinka, kraustaisi iš proto, bet gyventi privalai.
Ir išvis kvailai skamba, "aš tokia jautri, aš to neiškęsčiau", o mes kokios? antžmogiai? nejautrios? Mums irgi širdys plyšta, bet toliau gyvename su plyšusiomis širdimis.
Žiūrėjau interviu su Barbara Brylska (aktorė iš filmo "Likimo ironija, arba Po pirties"). Jos dukra žuvo autoavarijoje. Aktorė labai skaudžiai išgyveno šią netektį, ir man labai įstrigo, kai ji pasakė, kad kelis metus negalėjo išeiti iš namų, nes jautėsi kalta, jog jos duktė mirė, o ji gyvena toliau. Ir aš puikiai suprantu, kodėl ji jautėsi kalta, nes tie žmonių klausimai "ir kaip tu ištveri? aš neištverčiau. Ir kokia tu stipri, aš tokia stipri nebūčiau." Jie nuskamba kaip kaltinimas, kad štai visi žmonės negalėtų gyventi po tokios nelaimės, o tu štai gyveni. O kur dėtis?
Aš irgi ilgą laiką nenorėjau matyti jokių senų draugų, jokių pažįstamų. Ir dabar vengiu žmonių. Nes žmonės žiaurūs, jie tave stebės, skaičiuos tavo šypsenas, kuriomis tu slepi savo skausmą, ir apkalbinės, jog tu net nejauti to skausmo. Nenorėjau nieko matyti, nenorėjau bendrauti ir labiausiai nenorėjau girdėti to klausimo: ir kaip tu ištveri? Nes nežinau, kaip. Ir nesiūlau niekam svajoti sužinoti, kaip reikia tai ištverti.
Ir išvis kvailai skamba, "aš tokia jautri, aš to neiškęsčiau", o mes kokios? antžmogiai? nejautrios? Mums irgi širdys plyšta, bet toliau gyvename su plyšusiomis širdimis.
Žiūrėjau interviu su Barbara Brylska (aktorė iš filmo "Likimo ironija, arba Po pirties"). Jos dukra žuvo autoavarijoje. Aktorė labai skaudžiai išgyveno šią netektį, ir man labai įstrigo, kai ji pasakė, kad kelis metus negalėjo išeiti iš namų, nes jautėsi kalta, jog jos duktė mirė, o ji gyvena toliau. Ir aš puikiai suprantu, kodėl ji jautėsi kalta, nes tie žmonių klausimai "ir kaip tu ištveri? aš neištverčiau. Ir kokia tu stipri, aš tokia stipri nebūčiau." Jie nuskamba kaip kaltinimas, kad štai visi žmonės negalėtų gyventi po tokios nelaimės, o tu štai gyveni. O kur dėtis?
Aš irgi ilgą laiką nenorėjau matyti jokių senų draugų, jokių pažįstamų. Ir dabar vengiu žmonių. Nes žmonės žiaurūs, jie tave stebės, skaičiuos tavo šypsenas, kuriomis tu slepi savo skausmą, ir apkalbinės, jog tu net nejauti to skausmo. Nenorėjau nieko matyti, nenorėjau bendrauti ir labiausiai nenorėjau girdėti to klausimo: ir kaip tu ištveri? Nes nežinau, kaip. Ir nesiūlau niekam svajoti sužinoti, kaip reikia tai ištverti.
suprantu tavo pykti. Mane labiausiai siutindavo pasakymas "kokie jus stiprus", ir is tiesu tie zodziai man skambejo kaip kaltinimas, kad plauku viesai nesiraunu ir gyva i zeme neuzsikasiau. Turiu net drauge, kuri pasirodo uz mane blogiau po mano vaiko mirties jautesi. Ir net profesoriams medikams turiu rastiskai irodyti, kad negaliu kuri laika testi mokslu, nes stogelis ne vietoj, jie zmones tiesiog nesupranta , kad vaikui mirus kuri laika irgi norisi numirti, net jeigu neguli isikniaubes i pagalve kiauras dienas. As tai mielai ta "karuna"kam nors perleisciau jei tik yra zmoniu norinciu ja uzsideti. Bet kartais pagalvoju jog zmones , kurie to nepatyre tiesiog ir negali isivaizduoti kiek jie pakeltu ir kaip jie jaustusi ,tas pasakymas, kad jie nebutu tokie stiprus yra tik retorinis, taip kalba ju nezinios baime. Tokiais atvejais nustoju pykti.
Ir jus mielos sio skausmo nepatyrusios mamytes nepykit jei kartais mes grubiai atsakom i jusu uzuojauta, nepriimkit to asmeniskai, tai ne mes kalbam, o musu skausmas...
As tiesiog bandau gyventi toliau, esu tokia kokia esu, kai galiu anekdotus pasakoju, kai negaliu mandagiai patyliu. Labai dziaugiuosi, kad turiu nenusakomai artimu draugu, kurie nuo pat pirmos akimirkos nesitrauke nuo manes, kai verkiau verke kartu, kai krausciausi is proto grazindavo stoga atgal...aciu jiems uz tai, kad galejau islikti savimi!
Tikiuosi, kad ir jus likimo drauges viena diena atsitiesit ir nebesijausit kaltos del to, kad gyvenat, nes jus tiesiog nesat kaltos...
QUOTE(Jurgitutė @ 2008 01 17, 12:21)
auksciau nosiuka. Viskas bus gerai- isnesiosi, pagimdysiir uzauginsi...ir vykas niurias mintis i sali
Zaviuosi tavimi. Manau galiu taip rasyti.
kad suprastum parasysiu Treciadieni gimtadienio ryta vyresneli nuveziau i mokykla,maziuka i darzeli,as darban. Po darbo,i darzeli ir namo. DANGJE NUOSTABIOS DVI VAIVORYKSTES,tik tarpju viduryje papilkave.Vaziuojant i kiema gerejausi jomis. Dar nezinojau, kad sunus kieme guli prispaustas negyvas.
Jurgitute as nenoriu verkti ant svetimo peties. bet labai noreciau su tavimi pabendrauti. Tu po nelaimes augini sunu
gyveni toliau.. bet niekada nebebus taip kaip buvo... niekada nebebusi tokia pati...
viskas tarsi apsivercia ir viskas atrodo jau kitaip.. pasaulis i gyvenimas tas pats, bet kartu ir visiskai kitokie...
negaliu to paaiskint ir suvokt, bet atrodo kiek buvau harmonijoje su pasauliu, ataidi kito skausmui, taip dabar esu tuscia, daznai bejausme, ta rupesti tik suvaidinu, bet jo taip nebejauciu kaip anksciau.. anksciau gyvenima priemiau kaip dovana, dabar - kaip kova kuria laimesiu as nes kitaip jis suzlugdys mane.
as dziaugiuos, as sypsaus, bet jeu ne taip kaip anksciau.. daznai ir nenaturaliai ir tik todel nes REIKIA. Ir kur benueinu su pilvu visi stebis, o kaip gerai atrodai sypsais, atsigavus lyg nieko nebutu buve.nu ir ka, nusisypsau ir sakau gyvenu ir kovoju toliau, bet tik as zinau, tik mano sirdis zino kaip isties man slykstu nuo viso to teatro, bet toks gyvenimas. Turi kovoti toliau, nes but pas savo vaikeli dar ne laikas.. dar daug darbu liko cia, zemeje, daug uzduociu neivykdyta..
Kovokite ir gyvenkite toliau..
viskas tarsi apsivercia ir viskas atrodo jau kitaip.. pasaulis i gyvenimas tas pats, bet kartu ir visiskai kitokie...
negaliu to paaiskint ir suvokt, bet atrodo kiek buvau harmonijoje su pasauliu, ataidi kito skausmui, taip dabar esu tuscia, daznai bejausme, ta rupesti tik suvaidinu, bet jo taip nebejauciu kaip anksciau.. anksciau gyvenima priemiau kaip dovana, dabar - kaip kova kuria laimesiu as nes kitaip jis suzlugdys mane.
as dziaugiuos, as sypsaus, bet jeu ne taip kaip anksciau.. daznai ir nenaturaliai ir tik todel nes REIKIA. Ir kur benueinu su pilvu visi stebis, o kaip gerai atrodai sypsais, atsigavus lyg nieko nebutu buve.nu ir ka, nusisypsau ir sakau gyvenu ir kovoju toliau, bet tik as zinau, tik mano sirdis zino kaip isties man slykstu nuo viso to teatro, bet toks gyvenimas. Turi kovoti toliau, nes but pas savo vaikeli dar ne laikas.. dar daug darbu liko cia, zemeje, daug uzduociu neivykdyta..
Kovokite ir gyvenkite toliau..
QUOTE(nule @ 2008 01 18, 09:58)
Zaviuosi tavimi. Manau galiu taip rasyti.
kad suprastum parasysiu Treciadieni gimtadienio ryta vyresneli nuveziau i mokykla,maziuka i darzeli,as darban. Po darbo,i darzeli ir namo. DANGJE NUOSTABIOS DVI VAIVORYKSTES,tik tarpju viduryje papilkave.Vaziuojant i kiema gerejausi jomis. Dar nezinojau, kad sunus kieme guli prispaustas negyvas.
Jurgitute as nenoriu verkti ant svetimo peties. bet labai noreciau su tavimi pabendrauti. Tu po nelaimes augini sunu
kad suprastum parasysiu Treciadieni gimtadienio ryta vyresneli nuveziau i mokykla,maziuka i darzeli,as darban. Po darbo,i darzeli ir namo. DANGJE NUOSTABIOS DVI VAIVORYKSTES,tik tarpju viduryje papilkave.Vaziuojant i kiema gerejausi jomis. Dar nezinojau, kad sunus kieme guli prispaustas negyvas.
Jurgitute as nenoriu verkti ant svetimo peties. bet labai noreciau su tavimi pabendrauti. Tu po nelaimes augini sunu
uzuojauta pati didziausia
...Atrodo pati per ta skausma einu, bet tavo zinute sukrete labai. Kartais pagalvoju, kad Dievui gili depresija ir jis nebegalvoja ka daro...
as irgi dar viena dukriuka turiu, kartais atrodo jog jos taip nemyliu kaip mazojo angelelio, kartais is proto kraustausi is baimes, kad ir jai gali kas nors atsitikti, bet tik viena zinau ji mano spindulelis del kurio turiu nugyventi si gyvenima...
QUOTE(nule @ 2008 01 18, 08:58)
Zaviuosi tavimi. Manau galiu taip rasyti.
kad suprastum parasysiu Treciadieni gimtadienio ryta vyresneli nuveziau i mokykla,maziuka i darzeli,as darban. Po darbo,i darzeli ir namo. DANGJE NUOSTABIOS DVI VAIVORYKSTES,tik tarpju viduryje papilkave.Vaziuojant i kiema gerejausi jomis. Dar nezinojau, kad sunus kieme guli prispaustas negyvas.
Jurgitute as nenoriu verkti ant svetimo peties. bet labai noreciau su tavimi pabendrauti. Tu po nelaimes augini sunu
kad suprastum parasysiu Treciadieni gimtadienio ryta vyresneli nuveziau i mokykla,maziuka i darzeli,as darban. Po darbo,i darzeli ir namo. DANGJE NUOSTABIOS DVI VAIVORYKSTES,tik tarpju viduryje papilkave.Vaziuojant i kiema gerejausi jomis. Dar nezinojau, kad sunus kieme guli prispaustas negyvas.
Jurgitute as nenoriu verkti ant svetimo peties. bet labai noreciau su tavimi pabendrauti. Tu po nelaimes augini sunu
nera cia kuom zavetis manimi....gyvenu taip kaip ir visi kiti....tik kartais bendraujant reikia kai ka nutyleti, kai kada apsimesti,kad negirdi....paverkti kai niekas nemato.........
O bendrauti tai prasom, visada
QUOTE(ajuka @ 2008 01 18, 10:17)
as dziaugiuos, as sypsaus, bet jeu ne taip kaip anksciau.. daznai ir nenaturaliai ir tik todel nes REIKIA.
Ir aš šypsaus, juokauju, bet dūšioj jaučiu, kad vaidinu..... Sako - tu stipri... nestipri aš, aš silpna. Jie mato mane mieste, darbe, bet nemato namuose vakare ir savaitgaliais....
