Angeliukas: dar viena liūdna istorija

Tik dabar perskaičiau vieną liūdną istoriją, paskelbtą sausio 30d. Neslėpsiu, esu apsipylusi ašaromis ir verkiu kiekvieną kartą kai išgirstu ką nors panašaus, ar pamatau per televiziją kaip tėvai neprižiūri savo vaikų, juos muša ar net palieka. Verkiu, kartais net "staugiu", nes ir aš turiu savo mažą angeliuką, kuris, tikiu, dabar globoja mano šeimą.
Nėštumas buvo nuostabus, jokių skausmų, kojų tinimo ar dar ko nors. Gimdymas irgi prasidėjo normaliai. Gulėjau rajono ligoninėje. Deja, gydytoja pamatė, kad pati nepagimdysiu- neatsidarinėjo gimdos kaklelis, nors ir leido skatinamuosius. Nutarė mane skubiai vežti į Vilnių- iki ten 1,5 valandos kelio. Tai buvo pirmos ašaros dėl mano vaikelio- juk nežinojau ar spėsim davažiuoti, juk kelionė ilga. Spėjau į Vilnių, ten man atliko Cezarį. Gimė nuostabi maža mergytė- visiškai sveika, nors jau ilgokai buvo be deguonies. Ašaros išdžiūvo, laiminga šeima išvažiavom į namus. Dukrytė augo puikiai, nesirgo, vystėsi normaliai.
Štai dukrai 1 metai ir 11 mėnesių. Aš darbe, vyras taip pat. Dukrytė namuose su aukle. Apie 16 val. paskambino auklė ir pasakė, kad vaikutis karščiuoja. Grįžau namo. Jau buvo iškviesta greitoji- mat dukrai buvo temperatūra 40. Greitoji davė žvakutę nuo temperatūros ir patarė nuvažiuoti į ligoninę, kad apžiūrėtų vaikų gydytoja. Mes taip ir padarėm. Ligoninėje gydytoja apžiūrėjo ir pasakė, kad temperatūra, greičiausiai, yra dėl to. kad kalasi net trys iltiniai dantukai. Aš nusiraminau. Kadangi buvo vakaras, gydytoja patarė pasilikti ligoninėje per naktį- juk temperatūra aukštoka. Aš likau su dukrele. Dukra visą vakarą aimanavo, nieko nevalgė, negėrė, temperatūra vis kildavo ir kildavo. Gydytojai vis girdė vaistus nuo temperatūros. Apie 23 val. pastebėjau. kad ant kūno atsirado mėlynių- pirma mintis buvo, kad vaikelis sumuštas. Pakviečiau gydytoją- ji susiėmė už galvos, tepasakė, kad labai blogai ir išlėkė skmbinti. Iškvietė skyriaus vedėją, skambinosi į kitas ligonines, kažką tarėsi. Atvažiavusi skyriaus vedėja iš karto iškvietė reanimacijos mašiną iš Vilniaus. Nesupratau kas vyksta- dukra buvo iš manęs atimta, išnešta į kitą palatą ir prijungta prie lašelinių. Aš likau viena ir su didžiuliu siaubu klausiausi kaip dukrytė aimanuoja, šaukia mane. Reanimobilis atvyko apie 2 valandą nakties. Man leido važiuoti kartu- štai tada aš ir pamačiau savo dukrytę- siaube, siabe- ji buvo išmėtyta mėlynais plėmais, vis aimanavo, dejavo. Vilniuje, Santariškėse, vaikų reanimacijos palatoje dukrytė ir vėl gulėjo be manęs. Apie 7 valandą ryto gydytoja mane pasikvietė pasikalbėti, nuvedė pas dukrą. O. Dieve, aš nemoku pasakyti kaip atrodė mano dukra, koks tai buvo siaubas. Ji buvo visa apraizgyta laideliais, lašėjo lašelinė, gulėjo nejudėdama, visa mėlyna, iš akyčių bėgo kraujas. Niekas turbūt neįsivaizduoja kokį siaubą aš patyriau- aš šaukiau, rėkiau... Gydytoja pasakė, kad vilties labai mažai. Jei per stebuklą išgyvens, tai liks invalidė visam gyvenimui, lauks labai ilgas ir sunkus gydymas, daugybė operacijų. Ji neišgyveno, po 8 valandos ryto gydytoja man pranešė, kad dukra mirė. Buvau viena su savo skausmu. Kai atvažiavo vyras, tėvai, sakė, kad buvau kaip nesava- gydytojai buvo prigirdę vaistų. Tai buvo siaubinga liga, tiksliau infekcija- meningokokas (nieko bendro su meningitu), kuri per nepilną parą atėmė mano dukrą.
Po savaitės bus dukros mirimo metinės. Vis dar lieju skaudžias ašaras ir netikiu, kad tas skausmas gali kada nors sumažėti. Tiesa, atsirado viena lengvinanti aplinkybė- dabar čia rašydama ant rankų supuoju savo nepilno mėnesio sūnelį. Žinoma, jis šiek tiek palengvina mano skausmą, bet ašaros iš karto išbyra, kai nejučiomis sūnų pavadinu dukryte, ar pašaukiu dukros vardu. Turbūt reiks daug laiko, kad su viskuo susitaikyčiau.
Štai tokia mano liūdna istorija. Ant rankų sveikas nuostabus sūnelis, o danguje į mane žiūri mano dukrytė- angeliukas. Tikiu, kad ji mane ir mano artomuosius saugos nuo nelaimių ir ligų. Tikiu, kad yra pomirtinis gyvenimas ir ten aš ją sutiksiu. Žinau, kad kai ateis ta diena kai skaičiuosiu savo paskutines gyvenimo valandas, aš nebijosiu mirti, nes ten manęs lauks ji, dukrytė, mano angeliukas.