Tik dabar perskaičiau vieną liūdną istoriją, paskelbtą sausio 30d. Neslėpsiu, esu apsipylusi ašaromis ir verkiu kiekvieną kartą kai išgirstu ką nors panašaus, ar pamatau per televiziją kaip tėvai neprižiūri savo vaikų, juos muša ar net palieka. Verkiu, kartais net "staugiu", nes ir aš turiu savo mažą angeliuką, kuris, tikiu, dabar globoja mano šeimą.
Nėštumas buvo nuostabus, jokių skausmų, kojų tinimo ar dar ko nors. Gimdymas irgi prasidėjo normaliai. Gulėjau rajono ligoninėje. Deja, gydytoja pamatė, kad pati nepagimdysiu- neatsidarinėjo gimdos kaklelis, nors ir leido skatinamuosius. Nutarė mane skubiai vežti į Vilnių- iki ten 1,5 valandos kelio. Tai buvo pirmos ašaros dėl mano vaikelio- juk nežinojau ar spėsim davažiuoti, juk kelionė ilga. Spėjau į Vilnių, ten man atliko Cezarį. Gimė nuostabi maža mergytė- visiškai sveika, nors jau ilgokai buvo be deguonies. Ašaros išdžiūvo, laiminga šeima išvažiavom į namus. Dukrytė augo puikiai, nesirgo, vystėsi normaliai.
Štai dukrai 1 metai ir 11 mėnesių. Aš darbe, vyras taip pat. Dukrytė namuose su aukle. Apie 16 val. paskambino auklė ir pasakė, kad vaikutis karščiuoja. Grįžau namo. Jau buvo iškviesta greitoji- mat dukrai buvo temperatūra 40. Greitoji davė žvakutę nuo temperatūros ir patarė nuvažiuoti į ligoninę, kad apžiūrėtų vaikų gydytoja. Mes taip ir padarėm. Ligoninėje gydytoja apžiūrėjo ir pasakė, kad temperatūra, greičiausiai, yra dėl to. kad kalasi net trys iltiniai dantukai. Aš nusiraminau. Kadangi buvo vakaras, gydytoja patarė pasilikti ligoninėje per naktį- juk temperatūra aukštoka. Aš likau su dukrele. Dukra visą vakarą aimanavo, nieko nevalgė, negėrė, temperatūra vis kildavo ir kildavo. Gydytojai vis girdė vaistus nuo temperatūros. Apie 23 val. pastebėjau. kad ant kūno atsirado mėlynių- pirma mintis buvo, kad vaikelis sumuštas. Pakviečiau gydytoją- ji susiėmė už galvos, tepasakė, kad labai blogai ir išlėkė skmbinti. Iškvietė skyriaus vedėją, skambinosi į kitas ligonines, kažką tarėsi. Atvažiavusi skyriaus vedėja iš karto iškvietė reanimacijos mašiną iš Vilniaus. Nesupratau kas vyksta- dukra buvo iš manęs atimta, išnešta į kitą palatą ir prijungta prie lašelinių. Aš likau viena ir su didžiuliu siaubu klausiausi kaip dukrytė aimanuoja, šaukia mane. Reanimobilis atvyko apie 2 valandą nakties. Man leido važiuoti kartu- štai tada aš ir pamačiau savo dukrytę- siaube, siabe- ji buvo išmėtyta mėlynais plėmais, vis aimanavo, dejavo. Vilniuje, Santariškėse, vaikų reanimacijos palatoje dukrytė ir vėl gulėjo be manęs. Apie 7 valandą ryto gydytoja mane pasikvietė pasikalbėti, nuvedė pas dukrą. O. Dieve, aš nemoku pasakyti kaip atrodė mano dukra, koks tai buvo siaubas. Ji buvo visa apraizgyta laideliais, lašėjo lašelinė, gulėjo nejudėdama, visa mėlyna, iš akyčių bėgo kraujas. Niekas turbūt neįsivaizduoja kokį siaubą aš patyriau- aš šaukiau, rėkiau... Gydytoja pasakė, kad vilties labai mažai. Jei per stebuklą išgyvens, tai liks invalidė visam gyvenimui, lauks labai ilgas ir sunkus gydymas, daugybė operacijų. Ji neišgyveno, po 8 valandos ryto gydytoja man pranešė, kad dukra mirė. Buvau viena su savo skausmu. Kai atvažiavo vyras, tėvai, sakė, kad buvau kaip nesava- gydytojai buvo prigirdę vaistų. Tai buvo siaubinga liga, tiksliau infekcija- meningokokas (nieko bendro su meningitu), kuri per nepilną parą atėmė mano dukrą.
Po savaitės bus dukros mirimo metinės. Vis dar lieju skaudžias ašaras ir netikiu, kad tas skausmas gali kada nors sumažėti. Tiesa, atsirado viena lengvinanti aplinkybė- dabar čia rašydama ant rankų supuoju savo nepilno mėnesio sūnelį. Žinoma, jis šiek tiek palengvina mano skausmą, bet ašaros iš karto išbyra, kai nejučiomis sūnų pavadinu dukryte, ar pašaukiu dukros vardu. Turbūt reiks daug laiko, kad su viskuo susitaikyčiau.
Štai tokia mano liūdna istorija. Ant rankų sveikas nuostabus sūnelis, o danguje į mane žiūri mano dukrytė- angeliukas. Tikiu, kad ji mane ir mano artomuosius saugos nuo nelaimių ir ligų. Tikiu, kad yra pomirtinis gyvenimas ir ten aš ją sutiksiu. Žinau, kad kai ateis ta diena kai skaičiuosiu savo paskutines gyvenimo valandas, aš nebijosiu mirti, nes ten manęs lauks ji, dukrytė, mano angeliukas.
Jurgitute,laikykis,buk stipri.Aisku,tai didziulis skausmas netekti vaiko,bet dziaugkis,kad dievulis atsiunte tau suneli,o gal ateiti atsius ir maza dukryte.Stiprybes tau!!!!
Jurgitule, dideliausia užuojauta. Stiprybės tavo šeimai. Dabar tavo Saulutė sėdi ant debesėlio krašto danguje ir moja jums.
Jurgitute, Tu taip parasei, kad apsiverkiau tiesiog darbe... Dieve, kaip Tave uzjauciu! Mano dukrytei metai ir 4 men. Kartais vakarais galvoju, kas butu, jei jos staiga netekciau. Meldziu Dievo, kad neatimtu jos is manes. nesuprantu, nezinau, kodel taip atsitinka? Kodel taip gali buti? Uz ka? bet matyt taip buna...
Laikykis. To nepamirsi niekada, bet gal veliau bus lenviau...
Laikykis. To nepamirsi niekada, bet gal veliau bus lenviau...
Jurgitute, laikykis..neverk..žinai, senovėje toks prietaras buvo, kad dėl mažų vaikučių net kunigai neleisdavo verkti..buvo tikima, kad jie tėvų ašaras kibirais nešioja 
Žinau žmogeliuk aš tą nelaimingą dieną..Aš pažįstu tą sesutę, kuri dirbo reanimacijoje ir buvo šalia tavo dukrelės, netgi berods buvo šalia, kai ji užgeso.
Nuo meningokokinės infekcijos dar nė vienas nebuvo pakilęs, tai taip maža vilties..jos nebuvo Jurgitute... Žinok, kai kalbėjausi su ta reanimacijos sesute, ji sakė, kad verkė visą savo budėjimo naktį..Verkiau ir aš, kada ji tai pasakojo..Kai perskaičiau, tai iškilo viskas prisiminimuose..
Stiprybės Tau
Žinau žmogeliuk aš tą nelaimingą dieną..Aš pažįstu tą sesutę, kuri dirbo reanimacijoje ir buvo šalia tavo dukrelės, netgi berods buvo šalia, kai ji užgeso.
Nuo meningokokinės infekcijos dar nė vienas nebuvo pakilęs, tai taip maža vilties..jos nebuvo Jurgitute...
Žinok, kai kalbėjausi su ta reanimacijos sesute, ji sakė, kad verkė visą savo budėjimo naktį..Verkiau ir aš, kada ji tai pasakojo..Kai perskaičiau, tai iškilo viskas prisiminimuose..Stiprybės Tau
Laikykis,zinau viena tik laikas uzgydys zaisdas,bet visada ja prisiminsi savo mazaja angelele 
Tai sakau nes mano zaizdas tik laikas ir pagyde,dabar galiu ramei nueit i kapines ir aplankyti savo dukreles kapeli,seniau nesinorejo net pagalvoti kad ten kazkur saltai guli mano mylimiausias ir vienintelis angeliukas 
Turi but stipri juk ant rankyciu supuoji tos mazos angeleles broliuka.As tai pat tikiu kad gyvenimas nesibaigia mirtimi,manau tikrai tas sunelis yra dalele jos -tavo mazos mielos dukrytes
Laikykis,supuok ta menesio laiko mazyli,ir tikek kad dabar tavo mazute spindi zvaigzdele ir stebi Jus visus is dangaus kaip ir manoji zvaigzdele!!
Tai sakau nes mano zaizdas tik laikas ir pagyde,dabar galiu ramei nueit i kapines ir aplankyti savo dukreles kapeli,seniau nesinorejo net pagalvoti kad ten kazkur saltai guli mano mylimiausias ir vienintelis angeliukas Turi but stipri juk ant rankyciu supuoji tos mazos angeleles broliuka.As tai pat tikiu kad gyvenimas nesibaigia mirtimi,manau tikrai tas sunelis yra dalele jos -tavo mazos mielos dukrytes
Laikykis,supuok ta menesio laiko mazyli,ir tikek kad dabar tavo mazute spindi zvaigzdele ir stebi Jus visus is dangaus kaip ir manoji zvaigzdele!!
Didziausia uzuojauta tau, Jurgitute. Daug daug stiprybes tau.
Dieve,kaip baisu...zodziais nenusakoma.Mano dukryte gimusi tik 1 diena anksciau,nei tavo,Jurgitute,Saulyte.Bet ji buvo labai laukiama po mano vieno isgyvento siaubo.
Kai mano vyresnelei buvo 2 metukai,pradejau lauktis kito.Skaitinejau visokias akuserines knygas(nors iki siol negaliu suprasti,kam),enciklopedijas,domejausi dvyniu nestumu,nestumu patologijomis,nors dar buvo tik kelios savaites.Sirdis ,matyt,jaute,kad viduje 2 gyvybes...Kai buvo 18 savaiciu,gydytoja pasake,kad mato 2 sirdeles.Mane tada istiko savotiskas sokas:vienas jau yra,o cia dar du.Apsiverkiau.Palaipsniui susitaikiau su ta mintimi,snekejausi ir labai laukiau abieju savo vaikuciu.Tuo labiau,kad tas nestumas buvo planuotas.Nuo 4 iki 5 menesio pradejo smarkiai kauptis vandenys pilve,o pati buvau visai liekna,tik didziulis atsikises pilvas...Naktimis visai nemiegodavau,nes vandenys labai slege sonkaulius,skausmas buvo nezmoniskas.Eiti niekur negalejau,nes tuoj juoduodavo akyse.Gulejau ligonineje,daktarai tik kuzdejosi,kas man cia galetu buti.Israse namo,nors nepagerejo.Kai buvo 5,5,men.pradejo teketi vandenys,tik tada dar nesupratau viso baisumo-kad teks gimdyti.Kai tai suzinojau,puoliau i isterija.Gime dvi,isoriskai sveikos po 500gr.tesveriancios mergytes.Pries tai nuleide vaisiaus vandenis,daktarai pasibaisejo,ju buvo 6 litrai! Daktarai jas prijunge prie aparatu,nors to nenorejau-juk kas gali isaugti is 500gr.Viena mire po 5 min.,kita-po 1val.20min.Tai vienas is retesniu dvyniu nestumo atveju,kuris pasitaike man(neveltui skaiciau ta akuserini vadoveli).Dvynes buvo identiskos,ir abi buvo viename vandenu maise.Stipresne"voge" is kitos maista,todel ta silpnesne ir mire pirma.Bet visa beda buvo ne tame-tiesiog mano organizma uzpuole B grupes streptokokas,kuris ir issauke vandenu kaupimasi ir vandenu pusles plysima.Kas blogiausia,kad vaistu nuo to nera,tas streptokokas gali ilgai tunoti organizme,o pasireiksti tik tada,kai imunine sistema susilpneja.Mergytes palaidojom seimos kape.Pati nedalyvavau,nes dar karsciuojanti po gimdymo gulejau ligonineje.Tada man pasaulis atrode juodu juodziausias,ir tai pats baisiausias dalykas,kuris mane galejo istikti.Kiekvienai mamai jos praradimas atrodo pats baisiausias,...bet laikas gydo zaizdas.Nuo tos baisios dienos jau praejo 5,5 metu.Sirdies taip smarkiai nebeskauda,tuo labiau,kad praejus 2,5 metu sekmingai isnesiojau ir pagimdziau kita dukryte,kuri dabar yra musu seimos spindulelis.
Ko gero tavo,Jurgitute,skausmas nesulyginamas su mano,tu praradai savo jau paaugusi turta.Laikykis,stiprybes tau.Laikas tikrai uzgydo zaizdas,nors ir lieka randai...
Kai mano vyresnelei buvo 2 metukai,pradejau lauktis kito.Skaitinejau visokias akuserines knygas(nors iki siol negaliu suprasti,kam),enciklopedijas,domejausi dvyniu nestumu,nestumu patologijomis,nors dar buvo tik kelios savaites.Sirdis ,matyt,jaute,kad viduje 2 gyvybes...Kai buvo 18 savaiciu,gydytoja pasake,kad mato 2 sirdeles.Mane tada istiko savotiskas sokas:vienas jau yra,o cia dar du.Apsiverkiau.Palaipsniui susitaikiau su ta mintimi,snekejausi ir labai laukiau abieju savo vaikuciu.Tuo labiau,kad tas nestumas buvo planuotas.Nuo 4 iki 5 menesio pradejo smarkiai kauptis vandenys pilve,o pati buvau visai liekna,tik didziulis atsikises pilvas...Naktimis visai nemiegodavau,nes vandenys labai slege sonkaulius,skausmas buvo nezmoniskas.Eiti niekur negalejau,nes tuoj juoduodavo akyse.Gulejau ligonineje,daktarai tik kuzdejosi,kas man cia galetu buti.Israse namo,nors nepagerejo.Kai buvo 5,5,men.pradejo teketi vandenys,tik tada dar nesupratau viso baisumo-kad teks gimdyti.Kai tai suzinojau,puoliau i isterija.Gime dvi,isoriskai sveikos po 500gr.tesveriancios mergytes.Pries tai nuleide vaisiaus vandenis,daktarai pasibaisejo,ju buvo 6 litrai! Daktarai jas prijunge prie aparatu,nors to nenorejau-juk kas gali isaugti is 500gr.Viena mire po 5 min.,kita-po 1val.20min.Tai vienas is retesniu dvyniu nestumo atveju,kuris pasitaike man(neveltui skaiciau ta akuserini vadoveli).Dvynes buvo identiskos,ir abi buvo viename vandenu maise.Stipresne"voge" is kitos maista,todel ta silpnesne ir mire pirma.Bet visa beda buvo ne tame-tiesiog mano organizma uzpuole B grupes streptokokas,kuris ir issauke vandenu kaupimasi ir vandenu pusles plysima.Kas blogiausia,kad vaistu nuo to nera,tas streptokokas gali ilgai tunoti organizme,o pasireiksti tik tada,kai imunine sistema susilpneja.Mergytes palaidojom seimos kape.Pati nedalyvavau,nes dar karsciuojanti po gimdymo gulejau ligonineje.Tada man pasaulis atrode juodu juodziausias,ir tai pats baisiausias dalykas,kuris mane galejo istikti.Kiekvienai mamai jos praradimas atrodo pats baisiausias,...bet laikas gydo zaizdas.Nuo tos baisios dienos jau praejo 5,5 metu.Sirdies taip smarkiai nebeskauda,tuo labiau,kad praejus 2,5 metu sekmingai isnesiojau ir pagimdziau kita dukryte,kuri dabar yra musu seimos spindulelis.
Ko gero tavo,Jurgitute,skausmas nesulyginamas su mano,tu praradai savo jau paaugusi turta.Laikykis,stiprybes tau.Laikas tikrai uzgydo zaizdas,nors ir lieka randai...
