sunkiausia yra pačiai užaugti tiek, kad vaiką užauginčiau teisingai. kad užauginčiau ŽMOGŲ. sunkiausia sau atleisti už viską, ką padarau netobulai...
sunku kai matai kad tavo vaikas serga ir nezinai kaip jam padet
sunku kai negali duoti savo vaikuij to ko jis nori nes nera tokiu galimybiu
sunku kai vaikai neklauso
sunku kai pareini pervages is darbo o dar namuose vaikai su savo bedom uzpuola
sunku mokinti vaika kuris nenori mokitis ir nezinai kaip jam padet
bet tas sunkumas yra pats malonaiusias nes zina kad tai laikina
nes jiegreitai uzaugs sukurs seimas ir tų sunkumų nebebus 
sunku kai negali duoti savo vaikuij to ko jis nori nes nera tokiu galimybiu
sunku kai vaikai neklauso
sunku kai pareini pervages is darbo o dar namuose vaikai su savo bedom uzpuola
sunku mokinti vaika kuris nenori mokitis ir nezinai kaip jam padet
bet tas sunkumas yra pats malonaiusias nes zina kad tai laikina
nes jiegreitai uzaugs sukurs seimas ir tų sunkumų nebebus
QUOTE(SSDD @ 2011 05 25, 15:42)
sunkiausia sau atleisti už viską, ką padarau netobulai...
Jetau kaip pritariu, tik ne tiek, kiek ne dėl netobulų dalykų, be tiesiog po visų klaidų, save grauži.
Taip yra atsitikę, kad man tenka derinti vaikų auginimą, mokslus ir darbą. Sunku būna, kai užgriūna kalnas reikalų ir aš negaliu jų padaryti dėl tos priežasties, kad turiu vaikų. Tada sunkiausia būna ant jų nepykti ir neišlieti nuoskaudų. Dar jaučiuosi gana vieniša, nors iš tiesų niekada nebūnu viena per dieną... Tikras košmaras, kai vaikai serga, dar ir man beslaugant kartais būna, jog užsikrečiu, o vistiek turiu eiti į darbą, nes nebūna kas mane pavaduoja 
Dar sunku yra žiūrėti kas padaryta mano namams, aš neįsivaizduoju, kaip taip galima nusiaubti viską o dvigubai sunkiau būna, kai užsuka mama ir pareiškia, kaip pas mane gali būti tokia netvarka, o aš buvau tvarkiusis visą dieną. Na ir jų ginčai 
kartais veda mane iš proto. Šiaip kartais būna, kad sėdžiu vos ne su ašaromis akyse ir galvoju ir reikėjo čia man... 
bet paskui pareina vis dėlto tai mano kompanija pati geriausia 
Dar sunku yra žiūrėti kas padaryta mano namams, aš neįsivaizduoju, kaip taip galima nusiaubti viską o dvigubai sunkiau būna, kai užsuka mama ir pareiškia, kaip pas mane gali būti tokia netvarka, o aš buvau tvarkiusis visą dieną. Na ir jų ginčai kartais veda mane iš proto. Šiaip kartais būna, kad sėdžiu vos ne su ašaromis akyse ir galvoju ir reikėjo čia man... bet paskui pareina vis dėlto tai mano kompanija pati geriausia
man sunkiausia pakelti dukros isterijas.. dėl niekų... ech... kaip įsitempia kiekviena kūno ląstelė kai užsizyziama dėl šudniekių... gi atrodo toj pačioj situacijoj tiek kartų viskas vykdavo gražiai ir supratingai - o va kartais blinkt ir nenoriu, negaliu, tu paimk, negaliu, tu atnešk.... 
uoj.... 
uoj....
QUOTE(SSDD @ 2011 05 25, 15:42)
sunkiausia yra pačiai užaugti tiek, kad vaiką užauginčiau teisingai. kad užauginčiau ŽMOGŲ. sunkiausia sau atleisti už viską, ką padarau netobulai...
atrodo, kad mano mintis jus parasete..sunku..bet nei viena mes nesam tobula..augam kartu su vaikais
Mažas vaikas tai ir sunkumai kol kas nedideli.
Bet iki šio laiko sunkiausia buvo susidėliot savo gyvenimo prioritetus, suprast, kad mano laikas jau nebe mano. Kai pagaliau savyje susivokiau kad aš jau mama ir kad tai visam gyvenimui - labai palengvėjo. Bet iš kitos pusės - atsirado nerimas dėl to žmogučio
Kaip dabar juokais sakau: dirbu dviem etatais: pirmaeilės pareigos - MAMA, antraeilės - visa kita
Bet iki šio laiko sunkiausia buvo susidėliot savo gyvenimo prioritetus, suprast, kad mano laikas jau nebe mano. Kai pagaliau savyje susivokiau kad aš jau mama ir kad tai visam gyvenimui - labai palengvėjo. Bet iš kitos pusės - atsirado nerimas dėl to žmogučio
Kaip dabar juokais sakau: dirbu dviem etatais: pirmaeilės pareigos - MAMA, antraeilės - visa kita
Mane labisiai erzina verkimas del visokiu smulkmenu. Atrodo galetu gi paskyti ramiai ir aiskiai. Bet visi vaiko norai isliejami verkimu ir zyzimu Sunui 3 metai, bet jis nuolat verkia kaip mazylis. Tikiuosi greitai isaugs. O dukrai 1.3 men tai nelabai jau kas erzina, nes prie isteriju pripratusi.
Ir dar man sunku, kad visas laikas paskirtas vaikams. noreciau bent karta per menesi isvaziuoti kur nors be vaiku, kad mintys atitruktu.
Sunui 3 metai, bet jis nuolat verkia kaip mazylis. Tikiuosi greitai isaugs. O dukrai 1.3 men tai nelabai jau kas erzina, nes prie isteriju pripratusi. Ir dar man sunku, kad visas laikas paskirtas vaikams. noreciau bent karta per menesi isvaziuoti kur nors be vaiku, kad mintys atitruktu.
QUOTE(SSDD @ 2011 05 25, 15:42)
sunkiausia yra pačiai užaugti tiek, kad vaiką užauginčiau teisingai. kad užauginčiau ŽMOGŲ. sunkiausia sau atleisti už viską, ką padarau netobulai...
graziai susakyta visa esme.
QUOTE(SSDD @ 2011 05 25, 16:42)
sunkiausia yra pačiai užaugti tiek, kad vaiką užauginčiau teisingai. kad užauginčiau ŽMOGŲ. sunkiausia sau atleisti už viską, ką padarau netobulai...
Tobulai pasakyta
Man sunkiausia buvo mažiaus diegliai pirmus 10 mėnesių. Netiko jokie mišinukai, išsiaiškinau, kad refliuksas yra... Miegodavau 3-4 val per parą, vaikas rėkdavo nuo dieglių praėjus 20-30 min po kiekvieno valgio... Nemiegodavo ramiai - miegodavo tik supamas...
Bet labiausiai nenoriu grįžti į darbą, nes prisiminus, kaip po pirmo vaiko buvo sunku, kai naktimis nemiegodavo, sirgdavo po 2 savaites kas mėnesį, plius negavo darželio pirmais metais (vedėm į privatų ir krūvą pinigų sukišom). Paskui teko nėščiai į darbą eiti, o vaikas hyperaktyvus ir nesileisdavo rengiamas... Vakarais daug lakstydavo, rėkaudavo. O darbe direktorius ėmė spausti, kad dirbčiau kaip ir kiti kolegos (ten politika buvo - kai darbo daug, tai būtina laiku padaryti ir niekas nesvarbu, tai kolegos dirbdavo savaitgaliais ir naktimis, o kai darbo mažai būdavo, tai atseit gali anksčiau namo eiti, bet niekas neidavo ir visi apsimesdavo, kad dirba - tokiu laiku galvodavau - ką aš čia darau - geriau būčiau namie su vaiku, nei stumčiau čia laiką. Ir plius, darbas open ofise - sėdi patalpoj su 15 žmonių, su plikais stalais - sėdi ir matai priešais save dar 5 veidus, nuolatinis triukšmas, kalbinimas, nėjo niekaip susikaupti ar atsipūsti minutėlei...
Bet labiausiai nenoriu grįžti į darbą, nes prisiminus, kaip po pirmo vaiko buvo sunku, kai naktimis nemiegodavo, sirgdavo po 2 savaites kas mėnesį, plius negavo darželio pirmais metais (vedėm į privatų ir krūvą pinigų sukišom). Paskui teko nėščiai į darbą eiti, o vaikas hyperaktyvus ir nesileisdavo rengiamas... Vakarais daug lakstydavo, rėkaudavo. O darbe direktorius ėmė spausti, kad dirbčiau kaip ir kiti kolegos (ten politika buvo - kai darbo daug, tai būtina laiku padaryti ir niekas nesvarbu, tai kolegos dirbdavo savaitgaliais ir naktimis, o kai darbo mažai būdavo, tai atseit gali anksčiau namo eiti, bet niekas neidavo ir visi apsimesdavo, kad dirba - tokiu laiku galvodavau - ką aš čia darau - geriau būčiau namie su vaiku, nei stumčiau čia laiką. Ir plius, darbas open ofise - sėdi patalpoj su 15 žmonių, su plikais stalais - sėdi ir matai priešais save dar 5 veidus, nuolatinis triukšmas, kalbinimas, nėjo niekaip susikaupti ar atsipūsti minutėlei...
Man visada sunkiausia buvo išlaviruot auklėjime. Nu nesinori būt ta bjauria ragana, kuri tik ir komanduoja "paruošk pamokas", "susirink žaislus", "išsivalyk dantis", nes pati žiauriai nemėgau mamos tokų pasakymų bet visiškai paleist juk irgi negaliu. Tokiu atveju turbūt draugių būtų pilni namai, valgytume vien tik picą ir aišku jokios mokyklos.
Labai sunku buvo kai dukrai buvo apie 3 metai. Tada isteriją galėjo sukelt visiškai bet kas, net tai, kad pvz puodelis geltonas o ne raudonas. Va tada tai stogas tikrai važiavo. Ir tas nuolatinis triukšmas ir erzelis, kai dukra nedidelė buvo. Atrodo galima viską ir tyliai pasakyt/padaryt, bet neee, kažkaip gaudavos 10 kartų garsiau
Labai sunku buvo kai dukrai buvo apie 3 metai. Tada isteriją galėjo sukelt visiškai bet kas, net tai, kad pvz puodelis geltonas o ne raudonas. Va tada tai stogas tikrai važiavo. Ir tas nuolatinis triukšmas ir erzelis, kai dukra nedidelė buvo. Atrodo galima viską ir tyliai pasakyt/padaryt, bet neee, kažkaip gaudavos 10 kartų garsiau
