Gal pas mane gyvena bildukas?

Maitinasi visomis neigiamomis emocijomis. Namus reikėtų pastoviai valyti ne tik dulkių siurbliu ir grindų skuduru... Save taip pat.

Maitinasi visomis neigiamomis emocijomis. Namus reikėtų pastoviai valyti ne tik dulkių siurbliu ir grindų skuduru... Save taip pat.

kaip manot,ar toks gyventojas gali kurstyti ne tik baimes,bet pavyzdziui ir konfliktines situacijas namuose?

visad lengviausia kazka kita apkaltint, tik ne save... Ir kaip jis turetu tas situacijas kurstyt? Vyra prigirdys, namus apsiukslins, pinigus issvaistys ir ziures kaip zmones del to konfliktuoja 

Iš visų čia papasakotų istorijų tai tik balto katino turbūt nesu mačius
Dažnai būna, kad jaučiu jog kaldrą kažkas žemyn traukia, ar kažkas sunkaus užgula, bet tai man atrodo, kad čia tiesiog grimzdama į miegą susapnuoju. Labai dažnai akies krašteliu pamatau kažkokį šešėlį prabėgant, bet kadangi tokius šešėlius matau daug kur (ir namuose, ir darbe ir svečiuose pasitaiko), tai kažkaip bandau paaiškinti jog tai kažkokia vaizdinė haliucinacija, juk kartasi ir žvaigždutės akyse pasirodo, tai kodėl negali šešėlis šmėkštelėti ? Visi girgždesiai tai man irgi atrodo logiškai paaiškinami: mediniai daiktai turi tam tikrų savybių, jie traukiasi ir brinksta, vat iš to ir gaunasi visokie trakšt pačiu netikėčiausiu momentu. Vos tik prisimenu kažką iš mirusių žmonių, po kažkiek laiko būtinai susapnuoju, kartais užtenka akiai užkliūti už kažkokio tam žmogui priklausiusio daikto, ar vietos kurioje tos žmogus buvo ir štai - pasąmonė atgamina kokį vaizdelį sapne. Dingę daiktai tai kažkas mistiško, bet kažkaip susiję su kažkokia smegenų veikla Ne kartą esu ieškojus daikto ilgą laiką toje pačioje vietoje, o jis guli už 10 cm. ir aš jo nematau, bet manau, kad čia mano pasąmonės pokštas. Šiaip tai tiems visiems dalykams galėčiau rasti milijonus logiškų paaiškinimų, kad tik nereikėtų patikėti, kad tai kažkas antgamtiško, nes iš tikro labai to bijočiau. Neigiu tai visais įmanomais būdais.
bet yra dalykų su kuriais nejuokauju ir labai rimtai vertinu. Pavyzdžiui atsekusi savo gyvenimo kai kuriuos įvykius nustojau galvoti apie tokius dalykus kaip pyktis, kerštas. Nu net nežinau kaip paaiškinti bet turiu kažką kas mane saugo ir gina  Gal keletas istorijų paaiškintų ką turiu omeny. Kai dar buvau vaikas mūsų kieme buvo toks zlavrednas berniukas vardu Jurikas. Vieną dieną jis sugalvojo mane negražiai pravardžiuoti. Kieme gražiai su vaikais sutarėm, bet po to įvykio visiems buvo tiek daug juoko, visi  badė mane pirštais ir taip pat pravardžiavo. Man ašaros liejos upeliais, tokia pažeminta ir nuskriausta jaučiausi pirmą kartą gyvenime. Nuo to karto nenorėjau nei į lauką eiti, nei su kitais vaikais draugauti, nes vis tas Jurikas atsirasdavo ir vėl mane pravardžiuodavo ir vėl visiems smagu ir linksma buvo. Netrukus Juriko tėvai gavo kitą butą ir jie išsikraustė, visos mano bėdos praėjo, o netrukus sužinojau, kad  Jurikas nuskendo ežere   Antras atvejis įvyko kai jau dirbau. Dirbau tokioj įstaigoj, kur darbuotojų nieks žmonėm nelaikė ir buvo normalu duoti kokį pavedimą jau po darbo valandų. Vieną tokią pavakarę man besiruošiant namo įbėgo vienas iš viršininkų ir pasakė, kad turėsiu važiuoti dar padirbėti. Kartu važiavo ir jis. Užtrūkom iki kokių 9 val. vakaro, žiema, šalta, tamsu, sninga. Dirbom Karoliniškėse, kai viską padariau įsėdom tarnybinėn mašinom ir viršininkas paklausia kur gyvenu, atsakiau, kad Žirmūnuose. Jis daveža mane iki Cvirkos stotelės ir sako, kad toliau važiuočiau troleibusu. Aš dar bandau apeliuoti į tai, kad dirbau viršvalandžius už kuriuos žinau, kad niekas man nemokės, kad tamsu ir šalta, o ir mašina bei kuras valdiški, tai kodėl jis negali tų kelių kilometrų mane pavežti. Bet jis neperkalbamas, pradeda kažką man vapsėti, apie tai, kad jo dar laukia tolimas kelias į namus (valdiška mašina), o gyvena jis užmiestyje na ir žodžiu išmeta jis mane toj stotelėj. Vaje stoviu viena, troleibuso jokio nėra, dar kažkoks urlaganas prisikabina, bando atimti rankinuką, susistumdom, bet viskas baigiasi laimingai. Stoviu ir vos nežliumbiu, nu tokia abyda, kad apsakyti negaliu. Po kelių dienų darbe sužinau, kad tas viršininkas savo mašiną atidavęs žmonai, o pats varinėja su tarnybine ir ant tų atradimų, kažkas iš kolegų atvaro ir sako, kad to viršininko žmona vakar užsimušė važiuodama mašina   Dar keli atvejai buvo tam darbe, kai kiti du viršininkai be pagrindo mane apšmeižė, neišleido pas gydytojus, ko pasėkoje aš atsidūriau net ligoninėj, dvi savaites gulėjau po lašelinėm ir juos keiksnojau už jų abejingumą ir bukumą, nu ir ką vieną iš jų išmetė iš darbo, kitos vyrą suėmė policiją. Žinau, kad vienam žmogeliui, dėl kurio veiksmų patyriau daug skriaudos šiuo metu labai jau nesaldu.
Nežinau, gal visa tai tik sutapimai (nu bet jų pakankamai daug ir jie susiję su gan tragiškais įvykiais).  Kažkaip jaučiuosi, kad žmonėms, kurie man padaro kažką negero kažkas atkeršija ir labai žiauriai. Nesergu aš paranoja ir jokiom manijom visame kame bandau rasti logišką paaiškinimą, bet bijau pykti ant žmonių.
Beje pastebėjau, kad žmonės labai nejaukiai jaučiasi jei žiūriu jiems į akis, todėl stengiuosi labai minimaliai į juos žiūrėt. Vaikučius giriu minimaliai ir irgi niekad neapžiūrinėju. Nu maža kas.
Į bažnyčia nevaikštau, nežinau kas su manim  ne taip bet mišių išbūti negaliu, trūksta oro, galiu nualpt. Nu žodžiu kažkokia mistika, gal koks nelabasis manyje ? Gal žinovės pakomentuos ?

Būna, pajunti, kad šmėkšteli. Tada ir pasižiūri. Jie dažniausiai, kaip pastebėjau, būna dviejų pavidalų: arba panašūs į nykštukus, arba tokie minkštučiai, pūkuoti, nedideli.

Iš tos pačios serijos: vieną gražią vasaros dieną ( buvau dar kokia 11- okė), draugė pakvietė eiti į miestą, o aš, panelė, šast prie veidrodžio dažytis. Dažau tušu akis ir turiu labai juokingą įprotį: tą akį, kurią dažau, nužvairuoti, kiek tik įmanoma, į šoną. Na, dažau aš tas akis, kai atėjo kairiosios eilė, aš ją kaip ir visuomet nužvairinusi į tą pusę, kur pro mano kambario atidarytas duris matosi ilgiausias koridorius. Dažau dažau, tik ta akis užgriebė kažką pilkšvo. Vaizdas atrodo maždaug taip: aukštas pilkas vyro siluetas ( nežinau kodėl vyro, bet tikrai, duočiau pliauską ant galvos tašyt, kad vyro). Kaip šešėlis paima ir atsilupa nuo sienos pereina koridorių ( nuo vienos sienos iki kitos gal per mano ištiestų rankų plotį)Ir pradingsta priešais tą vietą, kur išlindo, pastatytoje spintoje. Galiu prisiekti, kad tėvai buvo darbe, namie buvau viena. O jei ir būtų mano tėtis, nemanau, kad jis būtų atsilupęs nuo sienos ir sulindęs į spintą. Būtų atsidaręs spintos duris. O čia- kiaurai. Ir tai nebuvo plokščias šešėlis. Tai buvo kaip žmogaus 3D atvaizdas. Tik pilkas pilkas.
Gal kas turit minčių, kas ten buvo ir ką jis pas mane namie veikė?
P.S. Tai man pasivaident negalėjo, nes akis užgriebė tą šešėlį stadijoj, kai jis rovėsi lauk iš sienos tarp tualeto ir vonios. Visą procesą, kaip jis ėjo per koridorių ir nusidangino spintoje, mačiau abiem akimis įdėmiai spitrydama ir pusiau suparalyžiuota iš siaubo.

Patarkit man, ko griebtis, nes noriu ramaus vaiko miego, kad negazdintu maziuko man...

Paduokit vaikui raminamuju lasu arba homeopatiniu tableciu Sedatif, turesit ramybe Namuose atsirado naujas gyventojas-brolis ar sesuo, nezinau, vaiko pasamone priesinasi tam, i naujagymi susideda visi baubai, kuriuos vaikas ima "matyti" nakti, nesusigaudydamas realybeje ir sapnuose.
Daugiau praleiskit laiko su vyresniuoju vaiku, aiskinkit jam, kad gimus mazajam, jis vis tiek isliko jusu mylimiausias vaikas