Gal pas mane gyvena bildukas?

Tai ne naminukas. Pas jus gyvena astralinio pasaulio gyventojas.

O kaip atskirti - kur naminukas, o kur astralinio pasaulio gyventojas

Paprasta- pasižiūri ir matai.

Paskaiciau temute ir nusprendziau pasisakyti ir as.
Si istorija atsitiko mano tevu bute ir jei as pati nebuciau viso to dalyve - ko gero nebuciau ne uz ka patikejus is kitu lupu.
Kai man buvo mazdaug 12-13 metu virs musu buto gyveno jauna seima su vaikais. Viena vakara toje seimoje ivyko ziauri tragedija - nusizude vyras. Labai keistai jis tai padare - savo vaiku akivaizdoje. Nenoriu pasakoti savizudybes detaliu, bet si zinia buvo didelis sukretimas visam musu namui, kadangi mano tevai labai gerai sutare su velioniu. Ypac mama. Labai verke ji to kaimyno, nuosirdziai gedejo ir t.t.
Praejus po jo mirties kokiam pusmeciui pradejo detis musu namuose keisti dalykai. Pagrinde tame kambaryje, virs kurio ir ivyko ta tragedija. Viena ryta keliuosi i mokykla ir ziuriu - puse kambario nutaskyta kazkokiais isdziuvusios kreidos laseliais. Labai idomi buvo ju kritimo trajektorija. Ir visur tolygiai. Negalejom nustatyti tiksliai, kurioj vietoj tas lasinimas prasidejo ir kur baigesi. Aisku, tuoj pat buvom apkaltinti mes, vaikai. Kad cia musu darbas. As prisiekinejau, kad ne. Zodziu, tevas mano skeptikas, kaip ir dauguma cia - tuoj savo racija ivest sugalvojo. Bet atkartoti to reiskinio nei vienu fizikiniu budu nesugebejo - nesigavo jam toks tu laseliu kritimo kampas. O be to - kodel kreiduotas vanduo, o ne dar kokie dazai - atsakyti irgi negalejome. Zodziu, tai liko nepasiskinama misle po kurio laiko dvasia visai isismarkavo - ijungdavo TV, kai mama likdavo viena pati namuos - be garso eidavo TV. Na, mes numanem, kas paguodos ieskodavo tokiais budais. Gi musu to kaimyno dvasia smirinejo nerami - mama atsimenu meldesi uz ji, zvakele degino, krapijo namus svestu vandeniu...aprimo viskas tam kartui. Bet visada jauciu, kad esu ne viena tame kambaryje net ir dabar.
Po eiles metu man jau 18. Tevu nebuvo namie. As pasikvieciau draugu pavakaroti. Ramiai pavakarojom - kambaryje palikom stala netvarkyta ir nuejom visi miegot. Ryte atsikeliu, atidarau duris i kambari - ir matau....vel tie laseliai visur, visame kambaryje, ant stalo, ant indu, ant grindu. Tik dabar ne kreiduoto vandens, o zvakes vasko raudono (tokias zvakes deginome ta vakara). Vel neiprastas tu leseliu kritimo kampas, sklaida, tolygumas ir gausa. Vel likau nesuprasta ir apkaltinta, kad cia mano ranku darbas. Kiek po to bandem su tom zvakem tuos laselius atgaminti - nieko nesigavo, nei puciant karsta vaska, nei pakreipus lasinant, nei dar kaip. Krito vaskas dideliais sunkiais lasais - ir toli grazu mum buvo iki norimo rezultato.
Tai va. Tokia mano patirtis su anuo pasauliu. Niekam apie tai per daug nepasakoju del audringos reakcijos - kaip ir dauguma - pamano, kad cia mano fantazija, ismislas, todel geriau ta tema patyliu ir tiek, kad isvengt beprasmio irodinejimo.

Na taip, daugiau nei paprasta

Kai taip paprasta, nėra ką šia tema ir šnekėti, o kažkodėl apie bildukus/naminukus net dvi temos užvestos. Ar ne per daug garbės tokiems mažiems padarėliams?

vaizgante, papsakok kaip ten juos pamatyt? is kur zinot bildukas ar ne?

Būna, pajunti, kad šmėkšteli. Tada ir pasižiūri. Jie dažniausiai, kaip pastebėjau, būna dviejų pavidalų: arba panašūs į nykštukus, arba tokie minkštučiai, pūkuoti, nedideli.

Hmm, įdomu, kodėl būtent pas jus to kaimyno dvasia reiškiasi... Ir kodėl tik po pusės metų. Gal tikrai ieško paguodos, kaip ir minėjai. O virš jūsų dar tie patys kaimynai gyvena? Kažin, ar pas juos irgi tokie dalykai vyksta?

Na, kodel po puses metu, tai negaliu atsakyti. Mama su juo sutare gerai, prisimena ji tik geru zodziu...kaimynas ta, kaimynas ana- o atsimeni, kaip tas, anas. Gal del to ji. Ta seima ir toliau gyvena tame paciame bute virs musu. Zmona ir du jos sunus. Kadangi tragedija ivyko del zmonos neistikimybes (tokio kalbos sklido), tai mes apie kaimyno mirti su kaimyne niekada nebesnekejom. Net vengiam tos temos, apskritai. Taciau negaliu pasakyti, kad tolesnis nasles ir vaiku gyvenimai labai jau nusiseke. Zodziu, siaip sau.
Ir dar atsiminiau, toki dalyka, kad dar iki atsikraustant tai seimai (nes mes esam senieji to namo gyventojai) - ju bute gyveno kiti zmones. Vyras ir zmona. Labai lauke jie vaikelio ir gime jiem ilgai lauktas Andriukas. Bet, deja, su stipria proto negalia, kuri tik po kiek laiko isryskejo. Zodziu, po kazkiek laiko isiro ir ta seima. Tevai isiskyre, o Andriuka isveze i neigaliuju pensionata - koks tolesnis ju likimas, nezinau. Bet, kad butas prisigeres labai slogios energijos, skausmo ir nevilties - tai 100%.
Namas musu senas - prieskario statybos. Daug likimu regejes.

Vaizgante, o va papasakosiu toki atsitikima kuris ivyko pries kokius 4-5 metus, as visada naktineju prie kompo, augo mano mazylis ir as visada ji uzmigdydavau, kol migdydavau kompa palikdavau ijungta, o sviesa kambaryje isjungta, kai uzmigdavo eidavau prie kompo savo reikalu tvarkyt. Viena toki vakara ziauriai issigandau jau buvau beeinanti i kambari kai tikrai tikrai pamaciau prie kompo sedint kazkoki senos moters, ar nemoters bet toki baisu baisu silueta, jis i mane nekreipe jokio demesio, gal nepamate, neisgirdo... tik ziurejo sau i kompa. as apsisukai ir i lova...taip issigandau. niekada niekam nepasakojau sito ivykio, gal del to kad labai isgasdino, o metams begant matyt, samone pradejo zaisti ir vis galvoju, galbut nieko as ten nemaciau, gal tik siaip kazkas pasivaideno, ir ka kazkokios mistines butybes prie kompo veiks...., ka manai? jei sakei kad galima pamatyt bildukus tai ir prisiminiau kad gal cia bildukas buvo, bet nepasakyciau kad mazo ugio jis... toks nenusakomos lyties, bt man baisus pasirode...

Ne, tai ne bildukas...Tokių valkataujančių vaiduoklių į mūsų namus dažnai užsuka. Yra žmonių, kurie mirę, bet dėl kažkokių priežasčių neišėję. Tai va jie ir valkatauja- tai vienur pabūna, tai kitur. Gali pabūti tik dieną ar kelias valandas, gali pagyventi mėnesius ar net kelis metus, jei jam jūsų namai patinka...