Paskaiciau temute ir nusprendziau pasisakyti ir as.
Si istorija atsitiko mano tevu bute ir jei as pati nebuciau viso to dalyve - ko gero nebuciau ne uz ka patikejus is kitu lupu.
Kai man buvo mazdaug 12-13 metu virs musu buto gyveno jauna seima su vaikais. Viena vakara toje seimoje ivyko ziauri tragedija - nusizude vyras. Labai keistai jis tai padare - savo vaiku akivaizdoje. Nenoriu pasakoti savizudybes detaliu, bet si zinia buvo didelis sukretimas visam musu namui, kadangi mano tevai labai gerai sutare su velioniu. Ypac mama. Labai verke ji to kaimyno, nuosirdziai gedejo ir t.t.
Praejus po jo mirties kokiam pusmeciui pradejo detis musu namuose keisti dalykai. Pagrinde tame kambaryje, virs kurio ir ivyko ta tragedija. Viena ryta keliuosi i mokykla ir ziuriu - puse kambario nutaskyta kazkokiais isdziuvusios kreidos laseliais. Labai idomi buvo ju kritimo trajektorija. Ir visur tolygiai. Negalejom nustatyti tiksliai, kurioj vietoj tas lasinimas prasidejo ir kur baigesi. Aisku, tuoj pat buvom apkaltinti mes, vaikai. Kad cia musu darbas. As prisiekinejau, kad ne. Zodziu, tevas mano skeptikas, kaip ir dauguma cia - tuoj savo racija ivest sugalvojo. Bet atkartoti to reiskinio nei vienu fizikiniu budu nesugebejo - nesigavo jam toks tu laseliu kritimo kampas. O be to - kodel kreiduotas vanduo, o ne dar kokie dazai - atsakyti irgi negalejome. Zodziu, tai liko nepasiskinama misle

po kurio laiko dvasia visai isismarkavo - ijungdavo TV, kai mama likdavo viena pati namuos - be garso eidavo TV. Na, mes numanem, kas paguodos ieskodavo tokiais budais. Gi musu to kaimyno dvasia smirinejo nerami - mama atsimenu meldesi uz ji, zvakele degino, krapijo namus svestu vandeniu...aprimo viskas tam kartui. Bet visada jauciu, kad esu ne viena tame kambaryje net ir dabar.
Po eiles metu man jau 18. Tevu nebuvo namie. As pasikvieciau draugu pavakaroti. Ramiai pavakarojom - kambaryje palikom stala netvarkyta ir nuejom visi miegot. Ryte atsikeliu, atidarau duris i kambari - ir matau....vel tie laseliai visur, visame kambaryje, ant stalo, ant indu, ant grindu. Tik dabar ne kreiduoto vandens, o zvakes vasko raudono (tokias zvakes deginome ta vakara). Vel neiprastas tu leseliu kritimo kampas, sklaida, tolygumas ir gausa. Vel likau nesuprasta ir apkaltinta, kad cia mano ranku darbas. Kiek po to bandem su tom zvakem tuos laselius atgaminti - nieko nesigavo, nei puciant karsta vaska, nei pakreipus lasinant, nei dar kaip. Krito vaskas dideliais sunkiais lasais - ir toli grazu mum buvo iki norimo rezultato.
Tai va. Tokia mano patirtis su anuo pasauliu. Niekam apie tai per daug nepasakoju del audringos reakcijos - kaip ir dauguma - pamano, kad cia mano fantazija, ismislas, todel geriau ta tema patyliu ir tiek, kad isvengt beprasmio irodinejimo.