Darbo paieškos: pleputės :) konsultacijos

Nesutinku, kad pinigus ir kt. svajoniu atsakymus duoda Visata. Ir siaip atrode gana keista, kad zmogus cituoja Biblija, bet atmeta Dieva. Taigi visur kur Visata, as isistaciau Dieva Man butent Jis gyvenimo pagrindas, tai jei Ji is po koju ismusus, nugriutu viskas
Siaip labai patiko, kad straipsnis nepersa savo nuomones, duoda paciam skaitytojui pasirinkti, privercia susimastyt ir net norint prie ko prisikabint nebutu prie ko Manau, kad autorius tikrai labai protingas zmogus

Louise L. Hay tai moterys labiausiai man patiko jos knyga "Mylėdamas save tu busi laimingas" mums ją univerė pasiūlė perskaityti vienas dėstytojas, ten rašoma apie tai apie ką tu ir rašai.
Iš esmės esu sėkmingas ir laimingas žmogus tik va šio metu kažkas ne tas Kad problema mano galvoje tą ir aš suprantu. Bet nesuprantu kur

Niu pagal straipsni tai butent tame ir yra beda, kad per daug troksti (ten tai geismu pavadinta). Bet kaip ismokt to nedaryt?
Sekmes Labai tikiuos, kad pasiseks

Plepute, man reikėtų tavo konsultacijos, būtent dėl to strateginio mastymo ( sėkmės programavimo).
Reikalas toks: radau labai įdomu darbo pasiūlymą, išsiunčiau CV, laikas iki kada galima siusti gyvenimo aprašymą buvo apie tris savaites aš išsiunčiau iškart ir man jau po poros dienu paskambino ir pasakė, kad dviejų savaičių bėgyje jie mane pakvies į pokalbį.
Tai va, šis pasiūlymas mane labai domina, dabar ruošiuos pokalbiui t.y. surinkau visa info apie įmonę , pasižiūrėjau jų tinklalapy, pasirošiau pranešimą apie save (kai paprašys „papasakokite apie save“ )
Ką, tu, kaip šios srities profesionalas, galėtum man pasiūlyti dar padaryti, o ypač iš „sėkmės psichologijos“

Na, kiek supratau, jis atskiria Visata nuo Dievo... Man siuo metu labai priimtini jo zodziai apie tai, kad Visata duoda pagal tikejima. Sakyciau, Dievas duoda pagal doruma, vidini tyruma, o Visata pagal tikejima. Todel jei netiki, bet esi labai geras, vis tiek gali gauti. Bet jei esi negeras, bet „teisingai“ nori, gausi taip pat... Tai labai patvirtina man tai, ka matau savo aplinkoje...




O kad as zinociau recepta, kuris veiktu 100%... kad zinociau... bet galiu tik papasakoti kaip pati elgdavausi, kai pasiekiau visko ko norejau. Darbo paieskos situacijoje isskirciau kelis momentus, kurie taip pat buvo mano gyvenime:
1. Kai skelbimu yra labai mazai, nieks neuzkabina, tiesiog nera kur CV siusti.
2. Kai siuntineji CV daug, bet nieks nekviecia i pokalbius.
3. Kai dalyvauji pokalbiuose, bet nepraieini ju.
Papasakosiu apie kiekviena is ju daugiau:
1. Is pradziu reaguoji normaliai. Jei turi darba, tai ramiai vis paskaitai laikrasti, paziuri skelbimus internete, nera ir nera, vis tik ju bus. Jei tai tesiasi neplanuotai ilgai, pradedi nerimauti, nesupranti kas cia darosi, vis dazniau skaitai laikrasti ir po simta kartu per diena paziuri internetinius puslapius. Vis ieskai, ieskai idomiu pasiulymu. Kartais idomus pasiulymai pasirodo, bet juose yra isvardinami tokie reikalavimai, kad ... tai sukelia dar daugiau liudesio. Jei tuo metu jau neturi darbo, tada sirdy isivyrauja tiesiog panika ir pesimizmas, kad Lietuvoje idomiu darbu nera ir reikia arba keisti sriti arba is viso vaziuoti is Lietuvos. Beje, del tokiu paskatu nemazai jaunimo jau isvyko is Lietuvos ir dar isvyks. Kiti keicia sriti, bando save kitur ir kai kurie is tiesu atranda. Dar kiti kantriai laukia issvajuoto darbo. As asmeniskai pazistu zmogu, kuris taip ieskojo darbo ilgiau nei vienerius metus. Turejo finansiniu galimybiu ir leido sau sulaukti savo pasiulymo.
Pati as tokioje situacijoje buvau du kartus. Viena karta panikavau ziauriai, depresavau, kad nerandu sau idomaus darbo, taip pasimeciau savyje, kad nezinojau ko as apskritai noriu... Tik kartais isgerus vyno kalbedama su drauge pradedavau pasakoti ka noreciau daryti (svajojau, nes tai tikrai atrode neimanoma), galiausiai apsiverkdavau ir vakaras baigdavosi liudnai. Taip troskau pakeisti darba, kad vos neisprotejau ir viena diena (po triju ar keturiu menesiu) viduje kazkas nutruko, nusprendziau, kad matyt nesu as to verta, nu ir gerai. Nustojau skaityti laikrascius, is viso neziurejau interneto, dirbau sau toliau ir apie darbo pakeitima net negalvojau. Tuo tarpu darbe man pekele atlyginima, dave daugiau atsakomybes, ale viskas buvo sudas ir as zinojau, kad sudu ir liks. Nieko nekeiciau, nes neturejau jegu....
O dar po keliu menesiu viena diena atsibudau ir supratau, kad taskas. I darba daugiau neesiu. Daugiau tikrai taip negaliu. Atejau ir parasiau prasyma del isejimo is darbo. Isejau, kelias savaites tik miegojau. Tuo tarpu ziurejau tik laikrasti ir vel nieko idomaus nemaciau. Na ir gerai, - sakiau sau, - taip ir turi buti. Tebunie.... Si karta tai tesesi pakankamai trumpai. Pamazu pradejau matyti vis daugiau skelbimu, siuntineti CV, dvi savaites nieks net nepaskambino, o po to kai pradejo skambinti (po kelis skambucius i diena), prisibendravau su darbdaviais, atsigavau ir dar po savaites jau atejau i nauja darba (istorijos pabaiga pasakoju greitai, nes ne joje dabar esme ).
O dabar idomiausia istorijos dalis: kai isidarbinau ir praejo dar kazkiek laiko, taip susikloste aplinkybes, kad man reikejo biski pastudijuoti Lietuvos Ryta. Prie progos perziurejau tuos leidinius, kuriuos skaiciau kazkada ieskodama darba (per tuos tris ar keturis menesius). O Dieve, kiek as idomiu skelbimu pamaciau!!! Man pasidare elementariausiai geda pries save, apstulbus ziurejau ir negalejau suprasti KODEL AS JU TADA NEMACIAU. KODEL...?????? Bet nemaciau!!! Nemaciau, kaip tame aprasytame eksperimente apie sekminguosius ir nesekminguosius. Nemaciau, nes viduje buvo toks pesimizmas, ir nors noras buvo, jis buvo apauges visokiom baimem, nusivylimais, neaiskiais kriterijais. Blaskiausi ir, matyt, Visata nesuprato ko as is jos norejau, tai ir nedave nieko O gal ji ir duodavo (juk skelbimai buvo), bet as vis tiek negalejau to nei pamatyti, nei pasiimti.
Dabar suprantu dar viena dalyka – as suformulavau sau nora ir ji paleidau. Psichologai kalba apie tokia technika, kai reikia issvajoti kazka, atsiduoti toms svajonem pilnai, o po to jas paleisti. Tai tas pats, kaip tame straipsnyje ivardinti „labai noreti, bet netroksti“. As norejau darbo, man jo reikejo, visa savo energija tam skyriau ir nieko neisejo, kol viena diena pavargau. Taip pavargau, kad nebuvo jegu nei troksti, nei geisti, nei galvoti apie tai. Liko tik plikas noras. Ir jausmas „ne, tai ne“. Ir zodziai Dievui: „man to reikia, bet jei nenori man to duoti, tai ir neduok. Dzin man“ Is tiesu tai buvo tas lemiamas momentas, pakeites situacija. Po tokio luzio darbai tiesiog pradejo patys pas mane eiti.

Apie kitus punktus parasysiu veliau, nes labai jau reikia dirbti. Isijauciau labai...

Ale kaip pažįstama... Ir man panašiai buvo. Aš apie tai, kad supranti, kad ne savo rogėse sėdi, bet vistiek sėdi. Ir atlyginimą dukart ir triskart didesnį pradėjau gauti nei anksčiau, bet vistiek vieną dieną supratau, kad daugiau nedirbsiu ir taškas.
Dabar tikiuosi prasidės stadija "labai norėti, bet netrokšti"

Plepute, aš apakus tu gi parašei viską taip lyg aprašinėtum mano gyvenimą Aš dabar toje situacijoje, kai jau ne tik kad nesijaudinu eidama į pokalbį, nes jau taip pavargau nuo jų, kad kiekvieną dieną bent po kelis kartus pagalvoju, kad parašysiu prašymą, kad išeinu iš darbo ir eisiu miegoti, kaip ir tu. Va dabar aš toje stadijoje, kai darbe pasiimu blanką, žiūriu į jį ir galvoju - rašyti tą prašymą, ar ne

La, plepute, aciu uz nuostabu straipsni ir tavo pastangas mums padedant.
Na, as tai noriu uzduoti klausima. Vat sian buvau pokalbyje, kur snekejau kazkaip be jokio streso, pyliau viska kaip is pypkes. Na ir atejo tokis momentas, kad tas vadovas man pasake, kad teks vazineti i Kauna, na as aisku pasakiau, kad noreciau savo automobilio darbo reikalais nenaudoti, o kad mieliau rinkciausi valdiska automobili, jei tokis yra darbo tikslams. Tai tas vadovas sako, mes gi uz benzina mokesime. O as sakau masinai ne tik benzino reikia, dar ja ir remontuoti reikia. Na tai jis man tada pradejo aiskinti, kad kas tai masinai gali nutikti, jei autostrada vaziuoji. O as tada pajuokavau, kad devisi ir stabdziu kaladeles ir t.t. Na, o po to priduriau, kad juokauju ir pabaigiau tuom, kad visuomet galima kazkokiu kompromisu rasti. As po to pokalbio isejau savim patenkinta ir mananti, jog gerai susnekejau viska. Nes as jau pradedu ziuret i tuos pokalbius kaip i zaidima, nes sian tai jau visiskai nesijaudinau eidama i pokalbi. Net juokaut pradejau, kad pabandysiu ivairius variantus: vienur didesnio atlygio prasyt, kitur mazesnio ir stebet kaip skiriasi derybos. Bet kai papasakojau draugei savo del tu derybu siandieniniame pokalbyje del atlyginimo, kad mazesniam nenorejau nusileisti, kad pasakiau jog auto savo nenoriu naudoti. Tai mane drauge iskritikavo, kad taip negerai sneket, nes niekas nenores manes priimti. O as galvoju ar tikrai yra blogai prasyt atlyginimo didesnio(tam kad turetum nebloga rezerva nusideret) ir ar tikrai blogai, kad as pasakiau, jog nenoriu su savo auto vazinet i keliones Ji mane mokina, kad as tokias salygas jau kelciau kai ilysiu i imone ir kai jau bus bandomasis praejes. Tai kaip man elgtis?

uij Plepute, man tokia pazystama tavo papasakota istorija.... kad net brrrr.. bet esme tame, kad kad ir zinodama kokio darbo tikrai noriu siuo metu i ji pretenduoti nelabai galiu nes neturiu tinkamo išsilavinimo ir patirties.... taiva cia ir baigiasi ir norai ir svajones..tenka pziureti i tai ka turi ir ka su tuom gali padaryti..

(cia toks atsakymas daugiau i ta minti kur isakei jog nematei tokiu skelbimu del darbo tiesiog todel jog buvai pati kupina pesimizmo ir pan..)

bet tikrai buna tokiu atveju, kai pvz. sestadieniniame lryte nieko ner nors tu ka ir tikrai ne del pesimizmo .

Na, tada butu logiska manyti, kad tau yra kaip tik tas laikotarpis, apie kuri sakoma - tamsiausias laikas buna pries ausra...

Tai labai priklauso nuo tavo charakterio, nuo tos imones. Kartais kandidatai buna labai reiklus ir kaprizingi, nori to ar ano, ir dar to, to ir to, ir kad tikrai nebutu to ir to. Kabinejasi prie smulkmenu ir del to gerus pasiulymus praranda. Kita vertus, yra lygiai taip pat blogai nemoketi pareiksti savo nuomones (arba is viso jos netureti). Turi buti aukso viduriukas. Ir as manau, kad jei tu pradejai i tai ziureti kaip i zaidima ir dalyvauji pokalbiuose visiskai atsipalaidavus, tu labai gerai gali pajausti kas tau svarbu, o kas ne. Sitoj vietoj visa laika patariu taip - derekites del to, kas jums svarbu. Is tiesu svarbu. Del viso kito palikite darbdaviui iliuzija, kad viskas bus taip, kaip jis nori
Ir dar - net kai keliate kategoriskas salygas, 99% sekmes lemia kaip tai padarysite, o ne tai, kokias salygas keliate. Pvz., as galiu taip iskelti salygas darbdaviui, kad jis jausis, kad pats man tai pasiule ir dar ikalbines mane sutikti Tuo tarpu mano kolege prasys tris kart maziau ir darbdavys isizeis del to, kiek daug ji nori...
Bet pasikartosiu - jei tau tai tapo zaidimu, sakyciau, tai geras zenklas. Manau, kad tokioje busenoje mes elgiames teisingiausiai, nes tai kaip tik ir yra tokia situacija, kai noras yra, o troskimo jau nera. Stebek sia situacija tarsi ir sono ir pasakyk sau: "Nagi, nagi, paziurekime, kuris darbdavys sugebes mane itikinti, kad turiu jam aukoti kiekviena diena 8 valandas " Jei tai daryti be pasiputimo, geranoriskai, rezultatas ateis labai greitai

Bet tai irgi nera blogai. Turi tiksla, tai svarbu. Daug kas neturi tokio tikslo. Neapibreztai nori karjeros, idomaus darbo, o konkreciai negali ivardinti ko butent nori. O tai, kad tu aiskiai zinai, ko nori, jau yra labai daug. Kaip sakei - paziurek ka su tuom gali padaryti ir paruosk plana, kaip greiciau igyvendinti tai, ko nori...

Tikrai buna. As manau, kad mano atvejis jau buvo biski kritinis

paskaiciau, plepute, tavo posta ir issiviepiau iki ausu "eureka, tai veikia!!!"

tai va, ka norejau pasakyti perskaiciau viena knygele neseniai, joje isdestyta tokia mintis: pasaulyje (visatoje, zemeje, nesvarbu) veikia pusiausvyros jegos, kurios stengiasi viska islaikyti pusiausvyroje, kaip, pvz, jei stovi ant plonos lentutes virs bedugnes, tavo baime sukuria didziuli neigiama potenciala ir tada pradeda veikti tos jegos, kuriu tikslas issklaidyti ta potenciala, ir butent jos stumia tave arba zemyn, arba i prieki; lygiai taip pat, kai kazko labai labai troksti, na LABAI LABAI, tiesiog eini is proto, kaip nori (pvz, isidarbinti), atsiranda sis virsnorminis potencialas ir pradeda veikti pusiausvyros jegos, kurios padarys viska, kad tik tas potencialas dingtu, kadangi jos nesvarsto, duoti tau tai, ko nori, ar neduoti, tiesiog renkasi lengviausia kelia, dazniausiai, tau nepalanku, ir "nugesina" tave, tada dingsta troskimas, atsiranda apatija, nenoras is vis ka nors daryti ir pan., bet kai siu jegu veikimas baigiasi, tada pradedi matyti savo galimybes esme, kad tikslo reikia siekti taip, lyg eitum is pasto dezutes laikrasti pasiimti, atsipalaidavus, be jokiu astriu emociju, ir tada viskas gausis lengvai

tikiuosi, nelikau nesuprasta

na, dabar einu visa tema skaityt