Darbo paieškos: pleputės :) konsultacijos

1. neturiu šitos baimės, pasitikiu savimi, o jeigu kam nepatinku(-siu) man dzin. to išmokau savo buvusiam darbe, nes anksčiau, oi kaip savimi nepasitikėjau.
2. šitoje srityje turiu baimių. nors laikau save protinga, kompetetinga ir t.t., bet... ieškau vadybininkės darbo, nes ir išsilavinimas ir darbo patirtis tokia, tačiau vis dažniau pagalvoju, kad mokiausi ir dirbau visai ne tai kas "prie širdies", nes pardavimų vadybininko darbe man labiausiai nepatinka naujų kontaktų ieškojimas, klientų paieška (to dar neteko daryti). tiesiog bijau, kad man nepatiks ir bus nuobodus toks darbas. taip pat anglų k. žinios labai vidutiniškos, todėl darbų pasirinkimas siauresnis. tai va, tokios baimės

Laba,seniai berasiau as cia,bet paskaitau tai visus postus
Apie baimes...
Mano gal didziausia baime yra ta, kad as visur ieskau teisybes...ir tai mane vercia is koto,nes is patirties galiu pasakyt, kad anksciau ar velaiu tapsiu blogiete visai to nenoredama O gal to negalima baime pavadinti...???

na, jei reik pasakyt dėl ko, mano manymu, reikia patikt darbdaviui tai:
1. jis sprendžia ar mane priimt. jei nepatiksiu, garantuotai nepriims, net jei viską idealiai mokėsiu..
2. labai gerai jaučiuosi, kai jaučiu, kad kitam patinku.. ir atvirkščiai..
na, penkių svarių priežasčių nesugalvoju.. manau, pakankamai svarbios šios dvi..


tikrai bijau labai..
1. neturiu sugebėjimų save girti... ir jei kiti giria, kažkaip nesijaučiu to verta..
2. pasakius, kad moku dirbti wordu, galiu gauti užduotį, ir iš netikėtumo ar šiaip susijaudinimo, bijau kad ir paprasčiausios užduoties nepadarysiu..


1. tikisi stiprių teorinių žinių.
2. tikisi, kad žinau kodėl pasirinkau studijuoti būtent tą dalyką.
o aš manau, kad mano teorinės žinios, be patirties nedaug ką reiškia.. ir dėl ko pasirinkau būtent tą dalyką, nežinau nė kaip pasakyt.. tiesiog man pasiūlė, pasakė, kad nesunku ir ten ėjau.. o to ko ištiesų norėjau, per maži balai buvo..


1. oj... iš patirties jie daug tikisi...
o ką daryt, jei esu dirbusi visai kitoje srityje?

Tavo zodziams mielai pritarsiu Tik vat beda yra tame, kaip jauciasi toks zmogus. As pati esu pakankamai auksta ir esu pripratus, kad dauguma merginu yra mano ugio arba siek tiek zemesnes. Kartais buna aukstesnes, bet siek tiek, tas tikrai nesijaucia. Ir niekad nesuprasdavau kaip del ugio gali buti bedu - man zemos merginos atrode kaip tik tokios lyg ir svelnesnes, jas norisi globoti ir jomis rupintis. Ir viena karta susipazinau su mergina, kuri yra beveik 15 cm uz mane aukstesne Patikekit, jausmas ne koks Tam, kad paziureciau i akis, reikejo uzlenkti galva, patyriau ta pirma karta. Ir pasijutau toks karapuzas, kazkokia nevykele, tokia maza ir nereiksminga visom prasmem. Nustebau, kaip toks dalykas galejo mane taip paveikti. Nes viena mano grupioke buvo zymiai uz mane aukstesne, bet ji buvo stora ir negrazi, tad salia jos jauciausi tokia ale princese O va sita auksta, bet tuo paciu jos grazi figura, simpatiska mergina ir sakes
Bet kito kelio nera - save priimti ir pamilti reikia ir daznai tai pavyksta, kai surandame sios situacijos privalumus, pamatome tame galimybes. Tada jau nieks nepriverstu sio dalyko atsisakyti

Sveikos, merginos,

Pasidalinsiu savo patirtimi, gal kam pravers.

Pries 4 m. keiciau darba, bandziau isidarbinti savo svajoniu imonej ne pagal specialybe (visada svajojau pakeisti sriti), bet manes neprieme del silpnu anglu kl. ziniu ir galbut dar del kokiu nors priezasciu.

Taigi darba susiradau didelej tarptautinej kompanijoj (kaip veliau paaiskejo eilineje isprotejusiu pasiputeliu imoneje-neperdedu) pagal specialybe ir padariau karjera, gaudavau gera alga, tai buvo mano karjeros plano dar vienas laiptelis. Atrodo viskas gerai, bet prasidejo vadovo, seno uzsieniecio kuilio, priekabiavimas, o tiesioginis vadovas pajautes, kad netekau malones, puole tuo naudotis ir visus savo tinginystes padarinius versti ant manes. Zodziu dirbau ten (karjeros prasme nuostabiam darbe) ir kasdien vakare grizus verkdavau, jauciausi niekam tikusi, beverte, juk mane kasdien kaltindavo zioplumu ir nemoksiskumu, visai netekau pasitikejimo savimi, taigi nusprendziau imtis kokiu nors veiksmu, juk gyvenima turiu tik viena!

Buvo praeje 2 metai, kai dirbu toj imonej. Pradejau vel ieskotis darbo, anglu kalba jau buvau "prasilauzusi", vel pasirode skelbimas mano svajoniu imoneje, darbas ne pagal specialybe ir vel as bandziau laime! Patekau i paskutini atrankos etapa, pas generalini, bet... manes vel neprieme, jiem atrode, kad kitom pareigom as tikciau labiau. Nuo to laiko is tos imones man vis paskambindavo, palaikem kontakta, nes as jiems labai patikau ir jie norejo, kad as pas juos dirbciau labiausiai man tinkanti darba!!!

Tuo paciu metu mano darbe prasidejo permainos, tiesioginis vadovas isejo is darbo. Atejusi nauja vadove gavo uzduoti mane ismesti. Taip taip. Man ji visai patiko kaip zmogus ir kaip specialiste, gera, bet tik veliau supratau, kad buvau neteisi. Ji zinojo, kad bus mano vestuves ir, kad as laukiuosi , bet vis tiek pasiule man iseiti is darbo saliu susitarimu su 2 men iseitine kompensacija arba likti zemesnese pareigose uz trigubai mazesne alga! As nesutikau su tokiomis salygomis, labai stresavau, bet kovojau juk ne vien uz save! Istatymai buvo mano pusej. Taigi likau darbe ir toliau sau gadinausi nervus, grese persileidimas, bet aciu Dievui siandien turiu nuostabu lialiuka Ta moteriske po mano isejimo i dekretines pakeite darba, o imone sustabde veikla ir atleido visus zmones.

Taigi dabar pradejau ieskotis darbo, nes mano maziui jau greit metukai. Man paskambino is tos mano svajoniu imones ir pakviete dalyvauti konkurse, darbas ne pagal mano specialybe, bet savo zinias galiu kuo puikiausiai pritaikyti. Ir ka jus galvojat. Laimejau ta konkursa! Sutarties dar nepasirasiau, bet aptareme visas salygas ir po 1,5 savaites as jau einu ten dirbti!!!

Gal jau ir nusibodo skaityti, bet cia dar ne viskas.. na, juk mum kiekvienam musu gyvenimas yra svarbiausias...

Atejus i paskuti atrankos etapa personalo vadove pasake, kad skambino mano buvusiai tiesioginei vadovei ir, kad yra issigandusi po pokalbio su ja.. atseit ji pasake, kad as labai fainas zmogus, bet akcentavo, kad ji nera tikra ar as sugebesiu dirbti savarankiskai be prieziuros, ar as mokesiu "skaityti tarp eiluciu" ir ar parodysiu iniciatyva, iskilus problemoms... as buvau apakusi. Koks jos reikalas man gadinti gyvenima, negana to, kad po jos "gerumo" vos nepatyriau persileidimo, tai dar ir dabar man gadina gyvenima savo "saziningumu". As pasakiau, kad man neliko kito pasirinkimo, kaip tik pasakyti kaip toje imoneje viskas buvo is tikruju, kad vadovas buvo tinginys ir savo klaidas dangstydavo manimi, kad as vakarais nuo streso verkdavau, kad ant manes darbe rekdavo, del to nemaciau jokios prasmes ten rodyti iniciatyva, vienintele iniciatyva-kito darbo paieska. Ta personalo vadove iki tol mane laike idealia, dabar bent jau zino, kad galiu tureti trukumu, tikiuosi jos nenuvilti. Taigi nepaisant ne kokios rekomendacijos mane vis tiek prieme.

Ka norejau ta gavau. Kaip sakoma, atsargiai - norai issipildo! Mano dabartine savijauta ne kokia. Bijau pasirodyti blogesne negu tikimasi is manes, bijau nepateisint lukesciu, nors jau 4 metus norejau to darbo! Man liudna ir as bijau pagalvot, kad jau tuoj reiks eiti dirbti. Mano vyras sako, kad vieninteliai vaistai nuo to - kuo greiciau pradet dirbt. Tada suprasiu, kad nieko nera neimanomo.

Sekmes Jums visoms Ieskokit ir rasit.

Pleputei aciu uz moralini palaikyma ir profesionalo konsultacijas

Manau, kad sia atsakomybe daliniesi su darbdaviu - jis vertina is savo puses, tu is savo. Ir jei jis nusprendzia pabandyti ir suteikti tau sia galimybe, ar ne jis prisiema uz tai ir atsakomybe? Jei per pokalbius nemieluoji apie savo patirti, zinias, o tu taip ir darai (jei net darbo per tai atsisakei), tavo sazine yra visiskai svari. Tokioj situacijoj gali tik daryti viska, ka gali, kad dirbtum kuo geriau. Juk suprantame, kad baime nepades isvengti atleidimo (jei jau taip atsitiks), o vat susikaupti ji trukdo. Kai jauti, kad is tiesu darai viska ka gali, gali ramiau visa kita palikti likimui / dievui. Nes jei jau ir tada atleis, vadinasi, tavo vieta tiesiog yra kitur
Prisimeniau viena istorija: viena mano drauge isidarbino super imonej. Dirbo atsiputus, viskas jai labai patiko. Ji buvo tikra, kad ir darbdaviui viskas patiko. Kol po triju menesiu jai pranese, kad ji nepraejo bandomojo... Po to ji tris menesius ieskojo kito darbo (ilgokai uztruko, kol atsigavo po patirto soko) ir kitoj darbuovetej jaute didziuli stresa del kiekvieno savo zodzio, poelgio. Is tiesu situacija buvo sudetinga, nes ji taip ir nesuprato kuo netiko tame sename darbe. Taigi, ji dirbo ir po menesio pasikviete darbdavi "ant kilimelio" ir tiesiai sviesiai paklause ka jis mano apie jos darba (nebenorejo siurprizu). Susitare su juo, kad jei jis bus kazkuo nepatenkintas, butinai jai pranes, kad nebijos nurodyti jai jos klaidas ir pan. Paaiskino kodel taip jauciasi ir vadovas puikiai ja suprato Tame darbe ji uzsilaike tikrai ilgam. Gal ir tau pabandyti toki buda - tiesiog atvirai pasikalbeti su vadovu apie tai? Arba bent jau kartais (kai jautiesi labiausiai neuztikrintai) atvirai klausti ka vadovas mano apie tavo darba. Tokius darbuotojo klausimus vadovai labai megsta ir daznokai nelabai sugeba tinkamai i juos atsakyti, bet tikrai ta ivertina ir nuomone apie darbuotojus tik gereja
Isimtis - jei vadovas psichas, megstantis visus kritikuoti, kuriam viskas yra blogai. Tokiu atveju geriau su juo to neaptarineti, paciai savo darba analizuoti ir mokytis is savo klaidu. Sakoma, kad tai pats tiesiausias kelias i profesionalizma

Rimtas argumentas, kurio nebutina sakyti darbdaviui (bet reikalui esant galima sutarti ir del jo), bet sau zinoti ta tikrai verta. Kai prioritetai aiskus, lengviau vertinti ir rezultata
Papildyta:
Na gi, na gi, paaiskink, prasau, kodel nebijai nepatikti darbdaviui per pokalbi? Juk jo nuomone lems ar gausi gal but issvajota darba?

Kiek suprantu, cia jau kitokia baime - baime, kad is tikruju sis darbas yra ne tau. Ir nesi tikra, ko is tiesu nori. Baltijai pazadejau, kad apie tai pakalbesim siek tiek veliau, nes apie viska kalbeti sunku kartais net moterim gerai?


Ar turejai del to problemu pries tai buvusiam darbe?
As vadinciau tai ne baime, o minusu, kurio dydi galima arba sumazinti arba net pliusu paversti. Aisku, tai pirmiausiai nuo tavo pacios noru priklauso

Kodel butina patikti darbdaviui?

1. Teisingai. Sprendima priima jis ir galiausiai jis vadovaujasi subjektyvia nuomone. Pasakyciau netgi daugiau - kartais sprendima priima tas vadovas, su kuriuo man net neteks dirbti, jis yra pvz. generalinis, o dirbti reikes su kitais zmonemis. Visiska neteisybe!
2. Sitas punktas geras Moteriskas labai Bet ji galime kol kas atideti, nes jauciames blogai tik kai nepatinkame tiems, kurie mums patinka. Jei nepatinkame tiems, kurie ir mums nepatinkame, is tiesu jauciames gerai, nes taip isitikiname, kad tie, kurie mums nepatinka, yra tikri lochai ir to irodymas yra tai, kad mes jiems nepatinkame Paprastai tariant, tikrai neliudesi, jei nepatiksi 8 klases baigusiam imones vadovui, kuris iesko darbuotojo, ant kurio gales kiekviena ryta saukti jo zmona. Ania?

Turime viena punkta Ar dar yra kitu? Jei jis vienintelis ir kitu nera, gal kas is tu, kurios sios baimes nejaucia, gali atsakyti?
As pati pazadu atsakyti veliau

Kodel bijau, kad nepateisinsiu reikalavimu?

1. Sita, matyt, reikia priskirti prie baimes pasirodyti prastai per pokalbi Ar teisingai suprantu, kad bijai, jog jei saves nepagirsi, darbdavys ir nepastebes tavo privalumu ir geru savybiu?

2. Reali baime. Taip buna. 99% kandidatu iseje is pokalbio viska apmasto ir supranta, kad zymiai geriau galejo atsakyti, uzduoti isspresti Sis faktas turetu tave siek tiek paguosti. Na, truputi. Nors siek tiek visi panasiai klaikiai jauciasi Ir sia baime reikia mokytis nugaleti. Labai noreciau, kad ir kitos pasidalintu kaip su ja tvarkosi, bet jauciu, kad teks man vienai Taigi, papasakosiu, kaip pati to mokiausi:
Dar studiju laikais, kai mokinausi psichologijos ir ypac psichoterapijos metodu mane i nevilti varydavo tylos pauzes. Dieve, kaip as ju bijodavau Esu plepute, bet kokia tustuma uzpildydavau savo zodziais, pasakojimais, blogiausiu atveju kalbejimu apie nieka, nes tyleti buvo baisu. Neajauku. Nedrasu... O psichoterapijoj tylos pauzes reikalingos, kai klientas masto, apgalvoja tavo klausima, galvoja apie savo atsakyma, galiausiai isijaucia i tai. Taigi, teko to mokintis. Is pradziu issededavau 10 sekundziu, po to 15, po to 20. Ir tos 20 man atrode kaip 2 minutes Labai letai man sekesi vis daugiau tyleti. Zmones man aiskindavo, prasydavo, kad patyleciau Galiausiai ismokau. Pradejau jaustis gerai ir dabar galiu laukti nors ir 10 minuciu. Net 15 galiu, jei reikia Jei tik matau, kad siuo metu zmogus galvoja, masto, o ne tusciai sedi, galiu buti su juo tyloje...
Kodel apie tai pasakoju? Todel kad si buda panaudoju dabar visur. Kai tik jauciu, kad ziauriai parinuosiu, kad pasimeciau, kad nezinau ka sakyti ir ka daryti, prasau laiko pagalvoti. Kelias minutes nusiraminu, po to pradedu mastyti. Leidziu sau galvoti nors ir 15 minuciu. Kiti dazniausiai ta tyla nutraukti bijo (jie gi kuklesni, nei as mokslu pradzioj buvau ), o man tai padeda susikaupti. Niekada niekas man nepriekaistavo del to, kad prasiau sau daugiau laiko!!! Ta buda panaudojau, kai laikiau vairavimo egza. Policininkas sedi salia, man reikejo atbulai vaziuoti ir visa laika susimaisydavau, i kokia puse vaira sukti. Suku, ziuriu masina vaziuoja ne ten, kur man reikia. Stop. Bandau vel, vel ne ten. Nesuprantu, kodel. Tada atsisukau i ji ir sakau: "O galiu siek tiek pagalvoti?". Jis ziuri i mane ir sako: "Taip, aisku". Ir as galvoju sau galvoju, galvoju... niekaip nesuprantu, ko ta masina vaziuoja ne ten. Na sakes. Nusprendziau, kad kol nesuprasiu kodel, tol vaziuoti nepradesiu Praejo 5 minutes. Policininkas: "na, ar pagalvojote?" Sakau: "Aga, beveik. O galima dar siek tiek?" Jis paziuri i mano blondiniskus plaukus, atsidusa ir sako: "Taip, aisku, galvokite kiek tik norite" Dar po 5 minuciu sumasciau, kad teisingai suku vaira, o jei ta masina vaziuoja ne ten, kur reikia, cia jos problemos Pradejau vaziuoti ir is tiesu masina tik viena milimetra ne ten vaziavo, o po to pasisuko kur jai reikejo
Rezultatas: po to padariau dvi klaidas, bet policininkas vis tiek egza uzskaite. Matyt, daugiau streso nenorejo. Girdejau, kad dar ilgai apie mane pasakojo

Prie ko as cia? Prie to, kad tokiose situacijose kartais labai pravercia paprasyti laiko pagalvoti, susikaupti. Dazniausiai viska mokame, tik skubame, neleidziame sau giliai ikviepti ir minute pailseti. Kokia minute apie nieka negalvoti, o tada ir mintys teisingos ateina. Zinau, kad tai sunku. Labai sunku. Bet i tai verta savo energija investuoti

Aidairi, del kitu tavo posto daliu atsakysiu rytoj.



Lijanuska Butinai parasyk kaip tau seksis naujam darbe

Rašiau apie baimes, perskaičiau ką parašiau ir ištryniau, nes suvokiau, kad pad pirma ir turbūt pagrindinė mano baimė yra: pradėti bijoti Čia rimtai Prieš kokį rimtesnį įvykį: pokalbį, egzaminą ir pan. Pradedu nervintis ir bijot, kad gali nepavykt, pradedu bijot tiesiog tos besiartinančios dienos, nes žinau, kad tada bus bemiegė naktis su apmąstymais kaip gi viskas eisis (pasiseks ar ne, bandymai apgalvot kiekvieną galimą situaciją, įvykių eigą), tada nuo visų šitų minčių paryčiais pradeda pykint, atrodo lyg sirgčiau, nė kąsnio į burną paimt negaliu. Galiausiai tą lemtingą dieną jaučiuosi išsekus, nieko nesugebanti, atrodau klaikiai. O tada dar prasideda baimė, kaip aš pasirodysiu (apie išvaizdą). Na aišku, kad nekaip po bemiegės nakties...
Taigi vat tokia ta pagrindinė baimė su kuria nieko negaliu padaryt

Na, kaip ir taip... bet jei aš su juo bendrauju tik per pokalbį, tai aš nežinau, kad jis toks.. o įsivaizduot, sunku

taip.. nepastebės.. o jei nepastebės, neturės dėl ko mane priimti į darbą..


o va, jei pamatys, kad negaliu to padaryt greit.. tai irgi nekaip pasirodys.. teko girdėti tokį pasakymą apie kandidatus: " prisigiria, prisirašo savo CV, kad moka visokiom programom, o tik atsisėda prie kompiuterio... žiūri į tą klaviatūrą... " na, tai va, žiūri ir gal mąsto..

dėkui dėkui lauksiu
kai pagalvoju... aš tiek daug žinau... prisiskaitau, internete randu, ir šioje temoje... na, bet kai reik eit į pokalbį... viskas išgaruoja ir savo begalybę klaidų pamatau tik išėjus

truputi nuklysiu nuo temos siulyciau uzsukti i sita SM puslapiuka ir atlikti gera darba


http://www.supermama...p;#entry6548532

griztant prie temos apie baime - as paranojiskai nemegstu kad apie mane galvotu blogai kartais del to nesugebu pasakyti ,,ne" ir uzsikraunu ant galvos papildomo vargo (virsvalandziai, darbas namie ir pan.). uz tai mane labai domintu tema ,,kaip pasakyti virsininkui ,,ne" ir nesugriauti savo ivaizdzio (ar kaip ta daikta pavadinti)"
esu radusi samprotavimu panasiomis temomis ir spaudoj ir internete, bet deja dazniausiai tai buna labai jau abstraktus pamastymai

Ne kartą dalyvavau tokioje atrankoje. Svarbiausia įtikinamai paaiškinti priežastis.