Prisimeniau, kad zadejau parasyti apie
jaudinimasi ir atsipalaidavima 
Pirmiausiai noriu pasakyti, kad kuo maziau mes zinome apie situacija, tuo daugiau nerimo mes jauciame. Tai naturalu ne tik atrankoje, bet ir bet kokioj gyvenimo srity. Atrankos yra tokios baisios del to, kad mes jauciames tarsi egzaminuojamos ir siame egzamine yra tik vienas laimetojas. Ir tais laimetojais norime butime mes. Kol ziuresite taip i atranka, tol isgyvensite visus tuos neigiamus jausmus. Bjauriausia yra tai, kad kuo svarbesnis bus egzaminas (kuo patrauklesne darbo vieta), tuo daugiau nerimo jausite ir tuo didesni sansai bus pasakyti ka ne taip. Kaip sumazinti nerima? Kvepavimai nepadeda, saves itaigos metodai neveikia, todel kad jie nepanaikina priezasties, o tik siek tiek sumazina simptomus.
Priezastis yra nezinomybe. Daug kas neaisku ir nezinoma jums per atranka, todel jus bijote galimu nepatogiu klausimu, bijote, kad darbdavys sudarys apie jus netinkama nuomone (nes nezinote kokiu pagrindu jis ja sudarines) ir t.t. Yra daug klausimu, i kuriuos tikriausiai niekada negausite atsakymu ir si nezinomybe vercia jaudintis, bijoti ir elgtis taip kaip nesinori elgtis...
As manau, kad tokioj situacijoje nera kito kelio, tik mazinti nezinomybe. O tai reiskia igyti tiesiog daugiau ziniu apie tai, kas vyksta atrankoj. Tam ir uzvedziau sia tema - kad papasakociau jums, kad ten nieko baisaus nera, kad atranka daro patys paprasciausi zmones (dauguma is ju nelabai ka ismano apie atrankas) ir t.t. Ir atrodo, daug aiskinau techniniu dalyku, bet praleidau viena svarbu aspekta - kaip tai atrodo is darbdavio puses. Apie tai ir noriu dabar papasakoti.
Man lengva apie tai kalbeti, nes esu macius juos simtais. Kai pazisti tiek daug darbaviu, neturi kito pasirinkimo kaip tik suprasti, kad jie yra
visiskai eiliniai zmones. Isivaizduokite save darancias atrankas. Apie ka klausti? Kaip klausytis? I ka demesi atkreipti? Nieko neaisku, ane? Na stai, ir jiems neaisku. Ir nesakykit man, kad jie yra darbdaviai ir turi ta zinoti
Neturi. Ir nezino! Daznai jie kreipiasi i atrankos kompanija tik daugiau ar maziau isivaizduodami kokio zmogaus jie nori. Tas isivaizdavimas vienu darbdaviu yra labai aiskus, kiti tik apibudina sau busima darbuotoja bendrais bruozais. Jus neisivaizduojate kokie bendri bruozai kartais tai buna... Nu laaaabai bendri.
Ir prasideda paieskos... Suformuluojami reikalavimai, kurie yra griezti tik tuo atveju, jei pretenduojate i valstybes istaiga arba organizacijoje yra labai griezta politika siuo klausimu.
Visais kitais atvejais reikalavimai yra pageidaujamo pobudzio. Tai reiskia, kad jei matote reikalavima 3 metu patirties, o turite tik 2 metus, butinai turite pretenduoti. Visu pirma, gali taip atsitikti, kad idealiai tinkanciu kandidatu visai nebus, o visu antra, ir tai svarbiausia, svarbu kaip tie reikalavimai susije su kitais reikalavimais. Reikia mokytis pamatyti esme. Atsimenu, kaip ieskojau savo pirmo darbo ir siusdavau CV i bet kokius darbus, net (ir ypac) tokius, kur reikalavo patirties. Tada dar nemokejau atskirti kur patirtis is tiesu yra butina, o kur tai yra labai pageidautinas dalykas, bet tik pageidautinas. Pvz., pretenduojant i finansu vadova ar patirtis reikalinga? Aisku, kad reikalinga. Ne del to, kad tai darbdavio kaprizas, o del to, kad jis tiesiog nesusigaudys tuose darbuose, kuriuos jam reikes atlikti pacia pirma valanda izengus i ofisa. Bet kai darai tokias atrankas, ateina daug cv, kur zmones visai neturi patirties su finansais. Turi tik issilavinima. Jie nesupranta, kad siuo atveju vardan ju paciu jiems negalima siulyti sios vietos, nes tai elementariausiai suzlugdys ju pasitikejima savimi. Bet jie mano, kad turi teorines zinias ir labai greitai visko ismoks. Puikiai zinau, kad jie taip mano, nes kazkada pati taip maniau ir lygiai taip pat siunciau savo cv i finansu vadovo pozicija, turedama ka tik gauta bakalauro diploma.
Kita vertus, yra darbai, kur patirtis nera tokia kritiskai svarbi. Labai daznai buna, kad darbdavys nori, kad busimas darbuotojas turetu bendra supratima is praktikos apie darba. Jis primeta, kad per 2 metus jis toki supratima tikrai tures ir todel i reikalavimus paraso 2 metu patirti. Bet is tiesu tiek 1,5 ir net 1 metu patirtis gali puikiai tikti, jei per ta laika jis susidure su ivairiom situacijom darbe, jei yra linkes mokytis nauju dalyku ir tikrai gilinosi i savo darba... Yra daug niuansu, kiekvienas darbas yra unikalus net jei vadinasi vienodai skirtingose kompanijose. Jusu unikalios patirties darbdavys zinoti negali. Todel jis primeta stadartini varianta ir raso, kad reikalinga 2 metu patirtis. Jei jus perskaitote skelbima, darbo aprasyma ir manote, kad tikrai galite toki darba daryti (kad jums uztenka kvalifikacijos), turite i ji pretenduoti. Svarbu savo CV ir motyvaciniame parodyti, kad tikrai suprantate apie ka kalbate. Ir tiek. Tai yra butent tai, ko reikia darbdaviui.
Kiekviena karta svarstydami situacija del darbo, pabandykite isivaizduoti ka jaucia darbdavys. Jam reikia zmogaus. Jis kreipiasi i atrankos specialista, bando jam nupasakoti kokio zmogaus jam reikia. Zmogus turi tikti darbui ir daryti ji gerai. Zmogus taip pat turi patikti jam (juk jam reikes su juo dirbti). Zmogus turi pritapti kolektyve. Bendraudamas su jumis, vadovas bando atsakyti sau i visus siuos klausimus ir jis visai nera tikras, kad atsako i juos teisingai. Todel jam nelieka kitos iseities, kaip tiesiog klausytis savo sirdies - patinka / nepatinka, susidirbs / nesusidirbs. Kartu darbdavys daznai jaudinasi, nes nezino kaip uzduoti viena kita klausima, kaip geriau suformuluoti ir gal paslepti tikra klausima (ar tikrus motyvus) ir vis delto gauti jam rupima klausima. Pvz., tikrai ne kiekvienas dristu paklausti - ar pritapsite tokiame nervuotame kolektyve kaip musu? Viena kolege nescia ir ant visu rekia, kita skiriasi su vyru ir del to visa laika verkia. Dar kitos apkalbineja likusias ir yra nelaimingos, kai reikia dirbti. Ir t.t. ir t.t. Milijona niuansu, i kuriuos reikia atsizvelgti... Darbdaviui labai nesinori suklysti ir po kurio laiko procedura kartoti is naujo....
Visa tai pasakoju taip smulkiai tik tam, kad isijaustumete i situacija. Nezinau, ar ji pades atsipalaiduoti, bet as labai noreciau, kad ji padetu jums gal labiau fatalistiskai ziureti i atranka. Atsakykite i visus darbdavio klausimus, parodykite save ir atiduokite sprendima darbdaviui (tai padaryti nera taip lengva, nes kiekviena karta, kai pykstame kad musu nepasirinko, kai esame tikri, kad labai tinkame siam darbui, mes is tiesu psichologiskai tarsi nusprendziame uz darbdavi, kas reiskia didziuli stresa pirmiausiai mum paciom
). Tegul darbdavys vienas parinasi su visais niuansais, smulkmenom, tegul galvoja sau savo sunkias mintis.
Patikekite, kad jis geriau zino ar jus tinkate... O tam, kad pamatytumete kokie standartiniai buna pokalbiai, pasistenkite pavaiksciuoti i juos daugiau. Ypac pradzioj neatsisakykite net ir neidomiu kvietimu i pokalbius, tai bus tik eiline praktika jums. Nereikia eiti i pokalbi tik i teisma, i jusu asmenybes ir kokybes teisma (kaip daznai darome sureiksmindami kiekviena sekme arba nesekme), eikite tai kaip i issiaiskinima ar sis darbas tinka jums. Be jokiu vertinimu, be jokiu saves nurasinejimu arba pakelimu. Nei tai, kad sublizgate pokalby, nei tai, kad jame visiskai apsikvailinate nereiskia, kad esate nei ypatinga vykele ar nevykele. Tai
tik tam tikros zinios, igudziai, tai neturi nieko bendro su jusu asmenybe.
As labai rimtai ir nuosirdziai taip manau... Labai megstu analogija tarp darbdavio ir vyro. Kai einate ar ejote i pasimatymus, kaip jausdavotes? Norejote padaryti gera ispudi, bet jei matet, kad jus jam nepatikote, ka galvojote? Dazniausiai galvojam "vadinasi, tai ne mano zmogus". Ir tiek. Nei jis durnas, nei as bloga. Taip ir cia...
Apibendrindama savo ilgiausia posta galiu pasakyti:
nustosite jaudintis per pokalbi, kai nustosite ziureti i ji, kaip i savo asmenybes vertinima. Jausites pokalby puikiai, kai eisite i ji kaip i dalykini susitikima, kurio eigoje issiaiskinsite ar bus galimybe padirbeti kartu. Tai ivyksta arba igyjus daugiau praktikos (pavaiksciuojus i pokalbius), arba tiesiog pasampratavus apie tai vakarais ir, pvz., patikejus mano zodziais
bet paskaiciau sekancias eilutes ir nusiraminau ... As parasius esu CV ir motyvacini laiska, vyras sake kad geras laiskas, pusbrolis sake, kad biski per ilgas ir ispeike tokius zodzius kaip "ismokau", "sugebu" ir pan. todel notrejau kad perskaitytum ta laiska, bet nezinau kokiu mailu tau siusti 
