QUOTE(Athena @ 2008 06 28, 10:43)
Kaip gerai, atėmė savigarbą ir dar užtai dėkoja
nu ir kas čia keisto, kad žmogus suprato už ką bausmę gavo, ji blogai pasielgė, mama nubaudė, viskas savo vietoj.
Va mano mama rėkdavo rėkdavo, o aš ant trijų raidžių siųsdavau, nu ne patėvis tai nežinau fronto linija per namus eitų ir žodžių karas nesiliautų.
Aš nesuprantu, kaip kurios po 20 metų nuoskaudą dėl diržo laiko, nu niekaip.

Ar jums nesakydavo už ką lupa.
Man kailį išperdavo svetimas žmogus ir lupdavo tikrai skaudžiai, o ne dėl vaizdo. Aš nei sykio nemaniau kad gavau nepelnytai ir kad esu nemylima, ir tokio gero tėčio kaip mano patėvis neturėjo daugiau nei vienas vaikas mano giminėj.
Na aišku jis buvo medikas, išmanė psichologiją ir žinojo kada pagirti kada užkirsti.
Vieną kartą sako teta jam, va tu auginai ją kaip savą, jis atsisukęs man nusišypsojo ( mes vienas kitam kaip suokalbininkai), o aš galvoju lupo kaip savą, mylėjo kaip savą ir gyvenom kaip šeima.
Per 18 metų ant patėvio buvau supykus vieną kartą už labai rimtą reikalą.

Tai sirgau plaučių uždegimu, o jis man antibijotikus leido, guliu ir galvoju " taip sergu, tokia maža, o jam negaila manęs badyti'

Vakare žiūri kad vis pasitrinu su ranka ir jau trečią kartą švirkštą pamačius atbula traukiuosi, ir pasiginčyti bandžiau

rankas su kojom paleidau į darbą

, o tas šypsosi, kalbina gražiuoju, na tai prisišnekino, nelabai jam spardžiausi. Poto knygą skaitė visą vakarą nuskriaustam vaikui. Kitą vakarą jau laikymas už rankos ir raminimas nepadėjo, baimės akys pilnos, tai minimali panika buvo suvaldyta griežtu žodžiu, kad taip reikia, kad pasveikčiau. Kai suleido vaistus pradėjau ašaroti pasikukčiodama, tai patėvis klausia apsikabinęs ar labai skauda kad verkiu, o aš jam sakau, kad verkiu nes manęs jis nemyli.
Trečią dieną dar žvakutes statyti pradėjo tai visai pasaulinis karas vyko, klykti bijojau, bet radau kaip tyliai protestuoti. Tada vaistus leido ir kraują ėmė kai miegojau, tai ryte taika, o vakare karas.
Tai poto pasaulinio kitas dvi savaites buvo šaltasis karas, dar mane mama paerzino (pasišaipė ), tai patėvis mamai kažką ta tema pasakė, o mane tai pasistatė prieš save sako reikėjo gydyti, kad pasveiktum ir gydžiau ir nėra ko čia ožių rodyt, tonas buvo labai griežtas, bet daugiau nesipūčiau ir vėliau jis galėjo vestis mane po visus kabinetus nieko, nu jei mama vedasi tai diskusija nenoriu rentgeno, tai nenoriu kraujo, tai neinu į polikliniką