QUOTE(sima:( @ 2006 12 30, 20:22)
Mano pati didziausia vaikystes nuoskauda yra ta kad mane seksualiai tvirkino mano giminaitis. Tai vyko tol kol pradejau lankyti mokykla. Nemokejau tevams paaiskinti sakiau tik kad prie manes lenda bet jie nieko nesuprato ir toliau palikdavo pas gimines nes patys dirbo ir negalejo manes priziureti. Kaip jis prie manes lysdavo labai gerai pamenu dar nuo to tebepykina. Tada supratau tik tai kad man labai nemalonu daugiau nieko. Tik augdama emiau viska suprasti bet tevams jau nieko nebesakiau. Nekenciau ju uz tai kad nesugebejo manes apginti, nekenciu saves kad tai turejau isgyventi. Kad esu nenormali pastebejau tada kai klasiokem, draugem eme rupeti vyriskoji gymine. Kai jos eme dazytis puostis kad tik jiems patiktu. As save visiem pateikdavau kaip belyte asmenybe. Laikiausi distancijos. Nuo manes iki vyriskos asmenybes visada buvo didelis tarpas. Mane dar ir siandien nupurto tarsi elektra jei kas nors is ju prie manes prisiliecia. Apie jokia draugyste ar meile nera net kalbos. Tevai stebedavosi kodel as tokia drovi as gedyjuosi saves gedyjuosi savo kuno.Gyvenu viena uzsidariusi po devyniom spynom. Noreciau auginti vaikus buti motina. Bet as negaliu nusirengti net pries ginekologa. Nesu nei karto ten buvusi siurpas nupurto vien apie tai pagalvojus. Prakeikiau ta sutverima kuris mane padare invalide. Manyje vien neapykanta pradedant savimi ir baigiant visu pasauliu
Pritariu visom del pagalbos pas psichologa zinok jei dabar neislysi is tos bedos veliau dar sunkiau bus... siaubas...negaliu kodel yra tokiu debilu... zinai tau reiktu tikrai ir mamai papasakot, tada sita issigimeli bent moraliskai nubaust galima butu arba ta pati jam padaryt