OI kiek gavus beržinės košės buvau nelabai "geras" vaikas , bet vistiek kaip dabar jau būdama mama pagalvoju, tai tikrai per daug mus mušdavo Vieną kartą taip gavau lupti, kad neperdedu, bet visą savaitę negalėjau atsisėsti skaudėjo ir užpakalį ir šlaunis Taip pat labai dažnai gaudavom per veidą nuo tėtės už tai, kad su mama negražiai kalbėdavom . Nu taip dabar aš kalbėdama labai parinkinėju žodžius, bet tai toli gražu ne šilti ir draugiški santykiai
Tikrai niekam nelinkiu būti taip mušamiems. Aš savo vaikų pasakiau sau, kad nemušiu ir kol kas dar neteko
Man kliuvo ir ne kartą,pvz.:Vieną kartą sudaužiau cukrų tai taip buvo kad ojojoj... net galvot nenoriu o šeip rekdavo klūpėt iki pat paryčių nors būdavo faina užmiegi atsibundi ankščiau visai patiko man.
Mano pati didziausia vaikystes nuoskauda yra ta kad mane seksualiai tvirkino mano giminaitis. Tai vyko tol kol pradejau lankyti mokykla. Nemokejau tevams paaiskinti sakiau tik kad prie manes lenda bet jie nieko nesuprato ir toliau palikdavo pas gimines nes patys dirbo ir negalejo manes priziureti. Kaip jis prie manes lysdavo labai gerai pamenu dar nuo to tebepykina. Tada supratau tik tai kad man labai nemalonu daugiau nieko. Tik augdama emiau viska suprasti bet tevams jau nieko nebesakiau. Nekenciau ju uz tai kad nesugebejo manes apginti, nekenciu saves kad tai turejau isgyventi. Kad esu nenormali pastebejau tada kai klasiokem, draugem eme rupeti vyriskoji gymine. Kai jos eme dazytis puostis kad tik jiems patiktu. As save visiem pateikdavau kaip belyte asmenybe. Laikiausi distancijos. Nuo manes iki vyriskos asmenybes visada buvo didelis tarpas. Mane dar ir siandien nupurto tarsi elektra jei kas nors is ju prie manes prisiliecia. Apie jokia draugyste ar meile nera net kalbos. Tevai stebedavosi kodel as tokia drovi as gedyjuosi saves gedyjuosi savo kuno.Gyvenu viena uzsidariusi po devyniom spynom. Noreciau auginti vaikus buti motina. Bet as negaliu nusirengti net pries ginekologa. Nesu nei karto ten buvusi siurpas nupurto vien apie tai pagalvojus. Prakeikiau ta sutverima kuris mane padare invalide. Manyje vien neapykanta pradedant savimi ir baigiant visu pasauliu
QUOTE(sima:( @ 2006 12 30, 22:22)
Mano pati didziausia vaikystes nuoskauda yra ta kad mane seksualiai tvirkino mano giminaitis. Tai vyko tol kol pradejau lankyti mokykla. Nemokejau tevams paaiskinti sakiau tik kad prie manes lenda bet jie nieko nesuprato ir toliau palikdavo pas gimines nes patys dirbo ir negalejo manes priziureti. Kaip jis prie manes lysdavo labai gerai pamenu dar nuo to tebepykina. Tada supratau tik tai kad man labai nemalonu daugiau nieko. Tik augdama emiau viska suprasti bet tevams jau nieko nebesakiau. Nekenciau ju uz tai kad nesugebejo manes apginti, nekenciu saves kad tai turejau isgyventi. Kad esu nenormali pastebejau tada kai klasiokem, draugem eme rupeti vyriskoji gymine. Kai jos eme dazytis puostis kad tik jiems patiktu. As save visiem pateikdavau kaip belyte asmenybe. Laikiausi distancijos. Nuo manes iki vyriskos asmenybes visada buvo didelis tarpas. Mane dar ir siandien nupurto tarsi elektra jei kas nors is ju prie manes prisiliecia. Apie jokia draugyste ar meile nera net kalbos. Tevai stebedavosi kodel as tokia drovi as gedyjuosi saves gedyjuosi savo kuno.Gyvenu viena uzsidariusi po devyniom spynom. Noreciau auginti vaikus buti motina. Bet as negaliu nusirengti net pries ginekologa. Nesu nei karto ten buvusi siurpas nupurto vien apie tai pagalvojus. Prakeikiau ta sutverima kuris mane padare invalide. Manyje vien neapykanta pradedant savimi ir baigiant visu pasauliu
na manau keiptis reiktu i psichologa,pati nesusitvarkai su tuo,tuo labiau kad viska laikai savyje..reik pasieiskot pagalbos
QUOTE(Aš tiesiog aš @ 2006 12 30, 20:11)
Man kliuvo ir ne kartą,pvz.:Vieną kartą sudaužiau cukrų tai taip buvo kad ojojoj... net galvot nenoriu o šeip rekdavo klūpėt iki pat paryčių nors būdavo faina užmiegi atsibundi ankščiau visai patiko man.
o dieve klupot iki paryciu ,ka reik padaryt uz tokia bausme,turbut sirdis sprogtu jei as vaika palikus eiciau miegot o zinociau,kad jis ten klupauja,net mintis ta nupurto br br
as viena kart gavau rykste uz tai,kad vedziausi broli su sese prie ezero ir ne keliu o begiais gelezinkelio bet ir dabar prisimenu tevo akis ir tai net nuoskaudos nelaikau,jie visa diena musu ieskojo o mes parvarom issisiepe ,tai vienintelis kartas kai gavau,bart tai gaudavau bet buvo uz ka:rolleyes:
QUOTE(sima:( @ 2006 12 30, 22:22)
Mano pati didziausia vaikystes nuoskauda yra ta kad mane seksualiai tvirkino mano giminaitis. Tai vyko tol kol pradejau lankyti mokykla. Nemokejau tevams paaiskinti sakiau tik kad prie manes lenda bet jie nieko nesuprato ir toliau palikdavo pas gimines nes patys dirbo ir negalejo manes priziureti. Kaip jis prie manes lysdavo labai gerai pamenu dar nuo to tebepykina. Tada supratau tik tai kad man labai nemalonu daugiau nieko. Tik augdama emiau viska suprasti bet tevams jau nieko nebesakiau. Nekenciau ju uz tai kad nesugebejo manes apginti, nekenciu saves kad tai turejau isgyventi. Kad esu nenormali pastebejau tada kai klasiokem, draugem eme rupeti vyriskoji gymine. Kai jos eme dazytis puostis kad tik jiems patiktu. As save visiem pateikdavau kaip belyte asmenybe. Laikiausi distancijos. Nuo manes iki vyriskos asmenybes visada buvo didelis tarpas. Mane dar ir siandien nupurto tarsi elektra jei kas nors is ju prie manes prisiliecia. Apie jokia draugyste ar meile nera net kalbos. Tevai stebedavosi kodel as tokia drovi as gedyjuosi saves gedyjuosi savo kuno.Gyvenu viena uzsidariusi po devyniom spynom. Noreciau auginti vaikus buti motina. Bet as negaliu nusirengti net pries ginekologa. Nesu nei karto ten buvusi siurpas nupurto vien apie tai pagalvojus. Prakeikiau ta sutverima kuris mane padare invalide. Manyje vien neapykanta pradedant savimi ir baigiant visu pasauliu
pritariu B.Brigitte tau reik su kazkuo pasikalbet,tu pati nesusitvarkysi,reik pagalbos ir kuo greiciau,pirmoje vietoje as mamai bandyciau papasakot,ir butinai kreiptis i specialistus tikrai neverta gadintis gyvenimo del kazkokio psicho,jis to nevertas
as prisimenu viena skaudu atveji, kai mociute tarp patalyniu uzkiso 10 litu (ar tai rubliu ) ir, neradusi, pasake, kad as juos paemiau. Bei labai sauke. Buvo labai skaudu, bet neverkiau, o kai rado ir atsiprase - apsizliumbiau vietoj, nes pasidare dar skaudziau
QUOTE(sima:( @ 2006 12 30, 21:22)
Mano pati didziausia vaikystes nuoskauda yra ta kad mane seksualiai tvirkino mano giminaitis. Tai vyko tol kol pradejau lankyti mokykla. Nemokejau tevams paaiskinti sakiau tik kad prie manes lenda bet jie nieko nesuprato ir toliau palikdavo pas gimines nes patys dirbo ir negalejo manes priziureti. Kaip jis prie manes lysdavo labai gerai pamenu dar nuo to tebepykina. Tada supratau tik tai kad man labai nemalonu daugiau nieko. Tik augdama emiau viska suprasti bet tevams jau nieko nebesakiau. Nekenciau ju uz tai kad nesugebejo manes apginti, nekenciu saves kad tai turejau isgyventi. Kad esu nenormali pastebejau tada kai klasiokem, draugem eme rupeti vyriskoji gymine. Kai jos eme dazytis puostis kad tik jiems patiktu. As save visiem pateikdavau kaip belyte asmenybe. Laikiausi distancijos. Nuo manes iki vyriskos asmenybes visada buvo didelis tarpas. Mane dar ir siandien nupurto tarsi elektra jei kas nors is ju prie manes prisiliecia. Apie jokia draugyste ar meile nera net kalbos. Tevai stebedavosi kodel as tokia drovi as gedyjuosi saves gedyjuosi savo kuno.Gyvenu viena uzsidariusi po devyniom spynom. Noreciau auginti vaikus buti motina. Bet as negaliu nusirengti net pries ginekologa. Nesu nei karto ten buvusi siurpas nupurto vien apie tai pagalvojus. Prakeikiau ta sutverima kuris mane padare invalide. Manyje vien neapykanta pradedant savimi ir baigiant visu pasauliu
Žiauru.... Ir kaip taip galima su vaiku elgtis? Nevak viena... Žinok, kad visada yra išeitis. Bandyk kreiptis į psichologą ar į mamą, ar šiaip pasitark su žmogum kuriuo labiausiai pasitiki. Jei viską laikysi savyje su metais bus tik blogiau.
oi , kai pamastau, tai galo ner tom nuoskaudom...
skaudejo, kai budavau nuvertinama, kaip mazoji...mol nieko negalima, mol nieko nesuprantu,
o dar liudedavau, kai sakydavo, kad man negalima ko nors valgyt, nes esu stora, taip pasigavau kompleksa ir nuoskaudu lyg siol turiu
skaudejo, kai budavau nuvertinama, kaip mazoji...mol nieko negalima, mol nieko nesuprantu,
o dar liudedavau, kai sakydavo, kad man negalima ko nors valgyt, nes esu stora, taip pasigavau kompleksa ir nuoskaudu lyg siol turiu
as gaudavau lupti nemazai, budavo ir uz ka, bet budavo ir uz nieka, del to labiausiai kaltinu mama, nes ji nesusivaldydavo ir bereikalo mane paaukledavo Bet buvau 16m ir ji mane vel uzsipuole bereikalo, tai pasakiau viska ka galvoju apie tai, ir kad daugiau taip nedarytu, nes as nemazas vaikas, kuri galima talzyti kaip lele, o jis nieko tau nepasakys. Tada jai pasakiau, kad as pakankamai didele apsiginti ir uz savo veiksmus neatsakau, taigi suveike
o man tokia nuoskauda likusi,kad manes zinokit kiek as tik prisimenu,motina niekad nebuvo priglaudusi ir apkabinusi nei kai maza buvau,jau nuo kada prisimenu,nei kai didesne. nebuvo tu apkabinimu
dabar turiu leliuka,tai myluoju iki ishprotejimo nors taip kompensuosiu ta savo nuoskauda
dabar turiu leliuka,tai myluoju iki ishprotejimo nors taip kompensuosiu ta savo nuoskauda
QUOTE(Pelagija @ 2006 09 29, 21:51)
Na aš irgi iš tų, kurių nemušė diržais, tačiau žodžiai ir veiksmai paliko gilų randą mano sieloje ir po šiai dienai santykiai su tėveliais komplikuoti...
Buvau pavyzdingas vaikas, niekada nieko blogo neiškrėsdavau, nei vaikystėje, nei paauglystėjė... Tačiau tėvelis visą laiką ujo, tikrąja ta žodžio prasme. Auklėjimo metodai- kaip kariuomenėje, pasakiau keltis į darželį, vadinasi aš strykt iš lovos kaip kareivis, jei ne- klyksmai, rėkimai, kol apsysisioju iš baimės... visada buvau nevala, tinginė, nepadedanti tvarkytis. Būdavo, sutvarkau, išplaunu kmbarius, tevai grįžta iš darbo, paima baltą servetėlę ir braukia per grindis... Tai koks čia plovimas, matai kiek purvo, ir vėl aprėkimas ir iškoliojimas visokiais žodžiais...Pirmą kartą dariau tėveliui vakarienę, paragavo, neskanu- prie mano akių į šiukšlinę... O paskui stebedavosi abu, ko vengiu virtuvės ir namų ruošos, ir dabar tai yra mano labiausiai neapkenčiama veikla... Tėvelis apstoviai visiems skųsdavosi manimi, kokia aš bloga, tinginė, nevala... Man girdint, negirdint, nesvarbu...
O labiausiai tėveliai "pasižymėjo" paauglystėje, kai draudė bendrauti ne tik su vaikinais, draugais, bet ir su draugėmis... Stengiausi iš visų jėgų, bet vis dažniau nepavykdavo pritapti... užaugo antsvoris, anksti brendau, tėvelis dažnai pašiepdavo...Rezultatas- užaugau žiauriai nepasitikinti savimi, niekada neturėjau laimingo meilės romano ir net mano santuoka nėra laiminga... Regis, padariau klaidingą pasirinkimą....
O baisiausia, kad mano jaunesnei sesutei absoliučiai nieko panašaus nebuvo, nei jos ujo, nei jos barė, nei jai tvarkytis ir valgį ruošt liepė, nei jai su žmonėm bendrauti trugdė.. Esam sesės panašios tik balsu.. Laimingesne daug jinai, nepavydžiu, ne, mes gerai sutariame ir net džiaugiuosi, kad jai nereikįjo to kaip man ištverti. Bet tėvelių savo suprast ir šiandien neįstengiu... Bandau ieškot tokio elgesio priežasčių jų vaikystėje, jų šeimoje... Lyg ir matosi, kad tėvelio tėvas, amžiną atilsį dabar, irgi taip vaikus auklėjo. Bet dažniausiai tada užaugę vaikai pasimoko ir taip su savo vaikaisnnebesielgia... Nu nežinau, aš su savo vaikais niekada taip nesielgsiu. Kai tėveliai vaikui tampa pirmu priešu, apie kokią šeimą galima kalbėti? Žodžiu, išsiplėčiau, skaudu man dėl to
Buvau pavyzdingas vaikas, niekada nieko blogo neiškrėsdavau, nei vaikystėje, nei paauglystėjė... Tačiau tėvelis visą laiką ujo, tikrąja ta žodžio prasme. Auklėjimo metodai- kaip kariuomenėje, pasakiau keltis į darželį, vadinasi aš strykt iš lovos kaip kareivis, jei ne- klyksmai, rėkimai, kol apsysisioju iš baimės... visada buvau nevala, tinginė, nepadedanti tvarkytis. Būdavo, sutvarkau, išplaunu kmbarius, tevai grįžta iš darbo, paima baltą servetėlę ir braukia per grindis... Tai koks čia plovimas, matai kiek purvo, ir vėl aprėkimas ir iškoliojimas visokiais žodžiais...Pirmą kartą dariau tėveliui vakarienę, paragavo, neskanu- prie mano akių į šiukšlinę... O paskui stebedavosi abu, ko vengiu virtuvės ir namų ruošos, ir dabar tai yra mano labiausiai neapkenčiama veikla... Tėvelis apstoviai visiems skųsdavosi manimi, kokia aš bloga, tinginė, nevala... Man girdint, negirdint, nesvarbu...
O labiausiai tėveliai "pasižymėjo" paauglystėje, kai draudė bendrauti ne tik su vaikinais, draugais, bet ir su draugėmis... Stengiausi iš visų jėgų, bet vis dažniau nepavykdavo pritapti... užaugo antsvoris, anksti brendau, tėvelis dažnai pašiepdavo...Rezultatas- užaugau žiauriai nepasitikinti savimi, niekada neturėjau laimingo meilės romano ir net mano santuoka nėra laiminga... Regis, padariau klaidingą pasirinkimą....
O baisiausia, kad mano jaunesnei sesutei absoliučiai nieko panašaus nebuvo, nei jos ujo, nei jos barė, nei jai tvarkytis ir valgį ruošt liepė, nei jai su žmonėm bendrauti trugdė.. Esam sesės panašios tik balsu.. Laimingesne daug jinai, nepavydžiu, ne, mes gerai sutariame ir net džiaugiuosi, kad jai nereikįjo to kaip man ištverti. Bet tėvelių savo suprast ir šiandien neįstengiu... Bandau ieškot tokio elgesio priežasčių jų vaikystėje, jų šeimoje... Lyg ir matosi, kad tėvelio tėvas, amžiną atilsį dabar, irgi taip vaikus auklėjo. Bet dažniausiai tada užaugę vaikai pasimoko ir taip su savo vaikaisnnebesielgia... Nu nežinau, aš su savo vaikais niekada taip nesielgsiu. Kai tėveliai vaikui tampa pirmu priešu, apie kokią šeimą galima kalbėti? Žodžiu, išsiplėčiau, skaudu man dėl to
kokia liudna istorija vargsele... jo kai pagalvoji kaip tos nuoskaudos giliai ilenda i sirdi...ir kai galvoji kad galetum gi atleist dabar...bet sirdis vis vien priesinasi...