Kokios jūsų vaikystės nuoskaudos

Na man taip pat panasiai buvo tik mano brolis jaunesnis ir velniu priedes, o man vistiek uz viska kliudavo, tik kaip taisykle visad nuo mamos, tetis mane uzstodavo, kai budavo namuose. Dabar mano brolis sekmingai lipa karjeros laiptais, o man kartais pristinga pasitikejimo savimi.

Na kai paskaitai tai pasakėlės iš rūsio labai jus užjaučiu kad teko tai patirti ir labai džiaugiuosi kad neturiu tokių nuoskaudų

As tai savo tevu iki siol nekenciu ir nekesiu iki savo gyvenimo pabaigos...Jauciu jiems tik gailesti gal net nzn...iki siol nuodija man gyvenima, ir nuodis kol gyvi bus...nieko jie man nedave, o gal tiksliau dave, nepasitikejima savimi ir kitais, amzina baime del visko, na ir keli rimti sveikatos sutrikimai, kuriu galima buvo isvengti, jei butu nors kiek manim pasirupine...skaudziausios nuoskaudos likusios is tevo(taip dokumentuose parasyta): buvau gal 15m, pasiprasiau i mokyklos diskoteka,susitarem kad nakvosiu pas drauge geriausia, taip ir buvo, tevai tai zinojo puikiai, bet kai gryzau kita diena namo, uz tai kad neva nieko jiems nesakiau, kur vaziuoju ir kur esu, tevas mane taip prilupo su kareiviniu dirzu(tokiu storu placiu), kad negalejau nei atsigult nei atsisest...o kai sese, amzina atilsi jai, negryzo namo po mokyklos tikrai niekam nieko nesakius, (ji jaunesne uz mane buvo 4m), tai buvo sukelta policija ant koju, visos mokytojos, klasiokai, ir kai gryzo kita diena namo jai tetis pasake, "dukryte taip negalima daryti, mes gi pergyvenom"... tevas mane dauzydavo kai jis to panoredavo, visada rasdavo preteksta, sese ka padaro, gaunu as....virsune buvo tada, kai man buvo 16m, ir zuvo mano sesute, tai tevas per laidotuves man i akis pasake kad "geriau butum mirusi tu nei Ingute, taves nemylejau ir nemylesiu"...buvo net kaltinimas man mestas del sesers zuties...kaip sunku tai prisiminti... ant sesutes jokiais budais nelaikau nuoskaudos, ja be galo myliu, ilgiuosi ir ji isliks mano sirdy ir atminty kaip nuostabus zmogutis.... labai uzjauciu visas, kurioms teko patirti skaudziu isgyvenimu vaikystej - paauglystej... na ir prirasiau...

Ziauru, is kur tokia neapykanta savam vaikui.

Gal pasirodys juokinga, bet mano vaikystes nuoskauda, kuria prisimenu(augau pas mociute, nes mamai dirt teko grizt anksti), kad mociute nepriziurejo mano dantuku. Gi maza buvau, pati dar nesupratau, kad reiktu. Dabar kai pasakau, kad saviskei jau nuo pirmuju dantuku priziuret pradesiu, mociute sako nesamone, cia dar kuom uzsiimt. Nu man atrodo tai svarbu.
Papildyta:


Baisu ypac kai tevai taip daro

Man buvo 5 metukai. Pas mus gyveno svetimi, mama ir sunus Andriuska 4 m. Mano mama juos maitindavo. Tas vaikas uogienes valgydavo kibirais, o man uogienes nepatikdavo. Tai as verkdavau, kai jis jas "rydavo". Kai prisimenu, tai ir dabar gaila tu uogieniu.
Ir kai mums padalindavo keptas bulvytes perpus, as pradzioj suvalgydavau neskanias baltas, o apskruduses pasilikdavau ant galo. O Andriuska priesingai, o paskui skundziasi kad paskrudusiu jam nebuvo ideta. Jo motina atimdavo is manes lekstite ir damesdavo jam mano pakepintu, o is jo man dameta neiskepusiu. Tai taip nesazininga. Tokia smulkmena, o taip istringa i sirdi.

Man du sopuliai likę iš šeimyninio gyvenimo.
Kai buvau kokių 12 metų, sesuo 2 metų buvo pajutusi malonumą viską kraustyti. Ir niekas labai nedrausdavo. Negana to įlindo į mano stalčius ir pripaišė bei suglamžė pažymių knygelę ir kelis sąsiuvinius. Daviau per rankas. Tai nulėkė žviegdama pas tėvus skųstis, kad mušiau. Tėvas daug nesiaiškindamas išsitraukė kabelį (auklėjimo priemonė buvo), aš puoliau slėptis, tai traukdamas mane daužė. Brolis sėdėjo ir krizeno - mušė mušė, aš mačiau, motina lingavo galvą - duok duok, močiutė tik verkė ir kartojo Vytai nereikia. Tėvas dar rėkė - turėsi savo tai mušk Kažkada jis bandė mano dukrą savais metodais auklėti, tai tada aš jam priminiau - ir pasakiau: priliesi mano vaiką, užmušiu.
O kitas kartas buvo kai man buvo 15. Po šeimos baliaus ruošėmės visi gulti, tėvas išgėręs buvo. Jis ėjo į tualetą, aš užlindau pasakius kad aš greičiau išeisiu. Kai išėjau jau laukė su kabeliu. Kirto tiesiai per veidą. Pabėgau į kambarį, dar vijosi, bet jau motina įsikišo, bet tik tiek - nustok, tėvai, naktis gi
Mama mūsų nemušdavo, kartą tik gavau už nesimokymą, bet nuo tėvo siautėjimų negindavo. Tas labai skaudu

oi tos nuoskaudos nuoskaudos......
mušdavo mus su sese mama, ir net labai mušdavo, visą gyvenimą tikriausiai nepamiršiu ir jai neatleisiu....
mušimai prasidėjo po tėvelio mirties, mums buvo 9 ir 10metuku...ji pradėjo išgėrinėti, kiti vyrai, vaikai neberūpi.... mušdavo už tai, kad pečius neužkurtas, kambariai šalti; už tai, kad ko nors nerasdavo, tio mes nukišom kur nors; už tai kad valgyt paprašydavom - paskui ir neprašydavom, kentėdavom, kol pati išsiblaiviusi duodavo; už tai, kad ne taip kambarius sutvarkėm; labai dažnai ir už nieką, sakydavo jog - mano vaikai, galiu mušt ir užmušt jei tik noriu...........
tegdavo miegoti tvarte, grioviuose šalia namų.......
aplinkiniai žmonės matė, bet......
aš ištvėriau neilgai, porą metų, pabėgau pas senelius iš tėvo pusės... sesuo išbuvo ilgiau, bet su kančiom...
tik pabandžius sesei nusižudyti situacija pasikeitė, pasiėmėm ją pas mus gyventi su seneliais.... išsikovojau, kad būtų atimtos tos moters teisės į mus.....
pasekmės - aš tapau uždara, baigšti, sesuo - atžagari, grubi, o abi kartu paėmus - iki šiol nepasitikim žmonėmis, nemokam priimti nuoširdžios pagalbos, atsargios, daug kuom nusivylusios.......tačiau labai saugom ir mylim viena kitą.........
praėjo jau geras dešimtmetis po tų baubų..... po truputį atsigaunam....Dievulis pagailėjo, davė gerą vyrą, puikius uošvius, kuriuos tikrais tėveliais vadinu, dabar va turiu ir savo mažąją dukrytę, kurią be galo myliu....
aš žiūrių į dukrą ir vis pagalvoju - kaip motinos ranka gali pakilti prieš savo vaiką, niekada to nesuprasiu........

mamos - būkit geros savo vaikams, nelaužykit jų gyvenimų.....

Pas kiekvieną iš mūsų yra tų nuoskaudų iš vaikystės.
Didžiausios iš jų- kad neturėjau tėvo (dėl mamos įgeidžiu, nes jai vaikas buvo reikalingas kaip žaisliukas, skirtas prablaškyti jos vienatvę) ir dėl to, kad ji niekada nesilaikė duotų pažadų. Pažadėdavo ir pamiršdavo.
Dabar nepykstu, bet atleisti- kažin ar galėsiu. Nors ir labai norėčiau.
Kaip bebūtų, tai buvo gera pamoka man. Kad aš taip niekada nedaryčiau. ir tikiuosi nepadarysiu.

As irgi turiu nuoskaudu,bet tik is tevo puses.Jis irgi manes labai nekencia.Na,siuo metu kai nebegyvenu su tevais,tai santykiai gan geri.Taciau kai buvau jaunesne,tai irgi budavo vaizdeliu.Mane milijona kartu yra is namu isvijas.Irgi pas mociute begdavau nakvoti...Visiems sakydavo,kad mes su sese namisedos,niekur neinam,saipydavosi is musu.O jei i sokius iseidavom,tai paskui puse nakties apie gyvenima reikdavo klausytis.Mano tevas lavai grieztas.Tik per ji budama 17 turejau begti is namu,apsigyventi kitame mieste,pakeisti mokykla ir isklausyti visu smerkencius zodzius,o tevas liko vargsas,inteligentas.As jo labai nekenciau,bet dabe jauciu gailesti.Gerbiu ji kaip zmogu ir tiek...

Kartais pagalvoju, kad skaudžios pamokos mums duodamos ne šiaip sau. Galbūt gyvenimas stipriai pakrato mus tam, kad patys niekada taip nesielgtume?
Galbūt tam, kad žinotume, kad ne viskas yra gražu ir saldu, kaip muilo operose.
Be to, tikiu, kad kuo žmogus stipresnis, kuo daugiau jam duota, tuo daugiau iš jo ir reikalaujama...

Pritariu tau